Jolitos Kimsaitės nuotrauka

 

I.

Padariau nusikaltimą. Mes, rašytojai, esame susitarę leidiniams, redakcijoms ir kt. interesantams neduoti tekstų už dyka. Išsiderėti tam tikrą sumą už kūrinių ar jų ištraukų publikacijas vadovėliuose, brošiūrose ir kituose aplinkraščiuose. Keletą metų solidariai laikiausi taisyklės neleisti publikuoti be atlygio. Kad nepriprastų. Tiksliau, kad atprastų kaulyti. Bet išaušo diena, kai mane pričiupo. MO muziejus. Per tarpininkus, per gerus žmones. Tokius gerus, kad negalėjau atsakyti. Pasakiau – imkit, kiek jums reikia, ir spausdinkit, jei tie mano senieji eilėraščiai jums dar įsitenka.

Porą mėnesių delsiau užsukti į MO pasirašyti dovanojimo akto. Galiausiai išaušo ankstyvas penktadienio rytas, kai nuvariau automobilį į autoremonto dirbtuves keisti padangų ir šiaip planiškai patikrinti. Vyrai garaže moka tikrinti ir visada randa ko pasiūlyti. Jie mėgsta naujoves. Aš irgi. Pernai dėl naujovių sutarėm – sankaba, radiatorius, galiniai stabdžiai, stabdžių diskai, stabdžių apkabos. Šiemet – naujos vasarinės padangos, priekiniai stabdžiai, perdegusias lemputes pakeitė net tuose žibintuose, kurių nenumaniau esant. Ir dar kažką, ko neįsiminiau, nes asocijavosi su itin nesvarbiais dalykais. Tos valandos, kol krapštosi po tavo pilnamečio automobilio vidurius ir skambinėja kas 15 minučių, gana įtemptos. Galiausiai pasako sumą. Su nuolaida, nes esu nuolatinis klientas. Vis vien junti apkrovas centrinei nervų sistemai. Sąmonę aušinu mantra: kiek man viskas bekainuotų, bet, summa summarum, poezija apsimoka. Yra tokia slovėnų poeto Alešo Štegerio eilėraščių knygelė lietuviškai „Poezija apsimoka“. Ir gana linksma jos leidybos istorija. Poetas, vertėjas Laurynas Katkus nusprendė bendraamžio slovėno eilių rinktinę pavadinti „Poezija apsimoka“, tačiau knygos apipavidalintojas – irgi poetas – Tomas S. Butkus atkakliai prieštaravo tokiai koncepcijai. Tiksliai visų ginčo argumentų nepamenu, tačiau Tomas mėgino sutelkti jaunųjų poetų koaliciją, kad visi kolektyviniu spaudimu pakeistų Lauryno intencijas dėl pavadinimo. Galiausiai kreipėsi į patį Kornelijų Platelį, kad šis tartų svarų žodį. Jei gerai pamenu 14 metų senumo batalijas, Kornelijus neįžvelgė nieko blogo, kad poezija apsimoka. O ir šiaip – Lauryno lengvai neperkalbėsi. Liko „Poezija apsimoka“. Tačiau Tomas irgi ne iš kelmo spirtas: pirmajame viršelyje įmaketavo „aleš šteger / poezija“, o „apsimoka / eilėraščiai“ nukėlė į ketvirtąjį viršelį.

Va tokios asociacijos veisiasi mano galvoje, kai kalba pasisuka į pinigus.

Tą rytą teko palūkuriuoti, kol MO atsidarys. Kol iš kiemo pusės prie tarnybinio įėjimo maigiau telefonspynę, iš kitos pusės atėjo T. S. Butkus. Net nenustebau. Klausiu, ar tu jau čia dirbi? Dar ne, atsako. Kai pasirašiau popierius, MO knygynėlyje jis padeda surasti dvikalbį iliustruotą eilėraščių apie gyvūnus almanachą, tiksliau, plakatų rinkinį, „Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu“, „Animal that I Am (Not)“. Nors MO veiklą pradėjo, rodos, tik vakar, o knygų jau išleido gyvą velnią. Užtruko, kol radom tą, kurios reikia. Ir kaip jiems tai pavyksta? Pasitikrinau Lietuvos kultūros tarybos važtaraščiuose – knygų leidybos kišenėje MO neminimi, tačiau iš Strateginių kultūros organizacijų finansavimo aruodo jiems atseikėta 235 000 Eur. Ne, man negaila. Ir pavydas – visiškai baltas: erdvių, šviežumo, sėkmės. Net tie 7 Eur už bilietą atrodo humaniška ir prideranti kaina. Užuot piktinęsis, kad leidausi apmaunamas, esu linkęs susitaikyti su tuo, kad pora eilėraščių pamecenavau mecenatus. Svarbiausia – gauta pamoka, akiračio praplėtimas. Dabar galiu sakyti kitam, kad, net jei nemėgsti to kažko, kas vadinama menu, MO – puikiausia vieta medituoti apie gyvenimo tiesas: sėkmingieji kasdien pelnys daugiau sėkmės, bėdžiai kasdien gaus daugiau bėdų, turintieji idėjų kasdien sugalvos naujų idėjų, o bukagalviai buks, kol suakmenės. Piktieji kasdien labiau pyks, altruistai turės labiau stengtis visų labui.

Yra dar tokia socialinės neteisybės taisyklė (su daugeliu išimčių, pavyzdžiui, MO mecenatai): sėkmingesnieji ir galingesnieji tarpsta silpnųjų ir nepasisekėlių dėka. Galingiausioji struktūra mūsuose – valstybė. Mūsų valstybei, neslėpkim, menininkai nelabai reikalingi, tačiau mokytojai – vis dar. Prieš porą mėnesių buvau pakviestas Nacionalinėje moksleivių akademijoje pasikalbėti su jaunimu apie poeziją. Gal net pamokyti savo pavyzdžiu. Už dvi akademines valandas sumokės 12 Eur. Tokie yra strateginiai valstybiniai įkainiai už pedagoginį darbą Lietuvoje. Visi mokytojai už dvi pamokas maždaug tiek ir tegauna.

Peršasi visokių palyginimų, tačiau, kad ir kaip žiūrėsi, mokyti neapsimoka. Vasario vidury kėliausi paryčiais, nebūdingu sau paros metu gėriau neplanines kavas, šildžiau automobilio variklį, siaubo apimtas važiavau mėginti papasakoti vaikams apie specifinius dalykus, apie kuriuos mūsų šalyje nusimano mažiau nei 20 žmonių, labai siauro profilio specialistų. Ir už tai 12 Eur. Padėkos diplomas su vaikų autografais. Ir daug daug nerimo nuosėdų širdyje, kad greičiausiai jie manęs nesuprato. O juk derėtų džiaugtis, jei nesuprato. Galbūt jiems užteks proto ir apsauginių intuicijų nepakliūti į poezijų žabangas šiame gyvenime.

Sunki pedagogo duona. Kad ir kaip skaičiuotum, tuzinas švietimietiškų pinigų nėra daugiau už MO nulį.

 

II.

To paties penktadienio popietę traukiu parsivaryti savo transporto priemonės iš darbščiųjų garažų. Tyčia einu savo gatvės viduriu, nes čia yra gyvenamoji zona, eismo dalyviams negalima viršyti 20 km/h greičio. Pėstiesiems ir kitiems gyvūnams – pirmenybė. O tai laksto ratuotieji kaip be galvos, pavojų kelia. Knygyno katiną Ponulį suvažinėjo pernai. Daugelis prabangiųjų autotransporto priemonių vairuotojų jaučia pareigą demonstruoti visas po kapotu sutelktas arklio galias – kad Užupio picerijos valgytojai galėtų pasidžiaugti. Girdėjau rajono senbuvius besistebinčius, kodėl visus taip traukia Užupio picerija? Kantriai stovi prašmatniai apsirengę eilėse, nors aplinkinėse kavinėse apstu tuščių staliukų. Negi dėl to, kad seniau ten būdavo viešieji tualetai? Egzotikos trauka ar paprasčiausia mistika. Iš priekio atlekia naujumu švytintis melsvas BMW. Valstybinis numeris – MO. Tik MO. Jokių skaičių, net nulių nėra.

 

III.

To paties penktadienio vakaras, apie pusę vienuolikos. Skambutis į duris. Ne, aš nieko nelaukiu. Neįdomu, kas ten ko nori. Po keleto minučių išgirstu gretimame kambaryje bilsmus. Krenta knygos nuo palangės, stebuklinga dėžutė, iš kurios imu internetą. Girdžiu, kaip važiuoja stalas. Kėdės. Pirma mintis – poltergeistas! Nusikabinu nuo sienos iš Donelaičio gimtinės (Lazdynėlių, Kaliningrado sr.) 2012 m. parsivežtą ąžuolinę šaką ir įpuolu šaukdamas – kas ten?! O ten paprasčiausi narkomanai su laužtuvu langą atsikabinę mėgina praverti tiek, kad galėtų įlipti. Pabėgo. Prieš tai pavogę kaimyno dviratį. Sugadinę kiemo apšvietimą.

Tokie gyvenimo pirmajame aukšte – Senamiesčio zonoje – džiaugsmai. Nėra savaitės, kad nepamatytum, kaip iš ikiuko skuodžia tipeliai nešini prekių krepšeliu, kuriame dzingsi konjako buteliai. Apsauginis pagyvenęs, su ūsais. Ne jam toks darbas – vytis, gaila jo tuščių pastangų. Kadrų trūkumas, nėra kuo pakeisti. Turbūt nėra prasmės prekybos centrui investuoti į adekvačią apsaugą, esama kitų būdų nuostoliams padengti – kainodara, pirkėjų dresiravimas dešra ir meduoliais.

Rasčiau ir aš, kaip padengti nuostolius, jei iš to kambario būtų spėję pavogti dulkių siurblį, Artūro Rožkovo nupaišytą paveikslą ar internetą. Net jei turėtų progą apversti aukštyn kojom visus namus, joks vagis niekada neimtų bloknotų, užrašų knygelių, sąsiuvinių. Bet net ir tuose sąsiuviniuose, bloknotuose dar ne eilėraščiai, o tik padriki draiskalai ir užuominos į poeziją. Viskas yra galvoje. Ir poezija, ir tvarka, ir visi kiti dalykai, kurie apsimoka.

Po laimingai pasibaigusio incidento suvokiau, jog vagystės esmė yra ne prapuolę ar išsaugoti daiktai ir pinigai, o pats faktas, kad buvai apvogtas, kad kėsinosi. Dingęs saugumo ir pasaulio harmonijos jausmas. Kad viskas baisiai slidu ir mes nuolat gyvenam juokingų arba nemalonių įvykių rizikos zonose. Tokių įvykių, nuo kurių gali tekti pradėti skaičiuoti laiką nuo nulio.

Kai pamėgini prisikasti iki atskaitos taško, iki švaraus nulio, apsižiūri, kad, kol kiekvienas saugojo savąsias duris ir langus, didžiosios Vilniaus erdvės pervogtos po keletą kartų. Net MO stovi iš sinefilų pavogtoje erdvėje – ir tai dar galima vadinti sėkme, kai prisimeni kino teat­rų transformacijas į drabužių krautuves, steiko namus etc. Yra tokia linksmai parašyta liūdna Sonatos Žalneravičiūtės knyga „Vilniaus iliuzionai“ – apie didžiųjų privatizacijų epochą, herojus ir lūzerius. Kinas – kad ir kaip žiūrėsi – labiau apsimokėtų net už poeziją, tačiau šalies ir miesto viršininkai turėjo kitų planų, kaip išspausti naudą. Kai pagalvoji – net Prezidentūros rūmai – Menininkų rūmuose, o menininkams vietoj tos erdvės – nieko. Iš nemokamų pramogų centre – tik grotuotieji, bet naktimis rakinami parkai. Centre – skubi sporto aikštynų ir stadionų avuliacija. Po „Žalgirio“ stadiono ateis LEU (VPU) aikštės eilė Žvėryne. Galvon mintis: jei naikinama sportavimo infrastruktūra ir kino teatrai, tai bent narkotikus legalizuokit, nes ką jaunimui veikti vakarais? Nes Vingio parko suakropolinimas šito klausimo neišspręs.

Kai po tūkstančio metų archeologai atkas mūsų epochos nuosėdų sluoksnį, stebėsis, kiek daug primėtyta švirkštų, laužtuvų ir statybininkų šalmų. Ateities istorikai pabrėš, kad anuomet Vilniaus viešųjų erdvių avuliacija prasidėjo gerokai anksčiau, nei atsirado konkretus Avulis.