Donatas Petrošius. Spaudos ir kavos – vos vos

Jolitos Kimsaitės nuotrauka
Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Prieš porą dešimtmečių Gintaras Beresnevičius pasvajodavo apie prabangą Lietuvoje rytmečius pradėti su storais nebulvariniais dienraščiais. Kas gali būti geriau prie pirmosios rytinės kavos – permeti akimis, kaip šalies ir pasaulio įvykius aprašo kairiojo politinio flango apžvalgininkai, tada atsivertęs dešiniųjų dienraštį skaitai, kas jiems matyti. Susikontempliuoji bendrą vaizdą.

O tikrovė jau tada buvo neromantiška. Gariūnmečio pabaigoje nustota leisti kairiąją kvazisocialdemokratinę „Dieną“, tęsusią apykreivę TSKP oficiozo „Tiesa“ vagą. Dabar sakytume: nesėkmingai mėgino užimti apsiskaičiusių ūsuotųjų bebrų savišvietos nišą. Nesėkmingai, nes, kaip žinia, tokiems politiniams gyvūnams rimta ar rimtumą imituojanti spauda nereikalinga iš principo. Pakratė kojas „Diena“ kartu su socialdemokratijos Lietuvoje iliuzija.

Dešinieji Nepriklausomybės pradžioje startavo su solidžiu atkurtu „Lietuvos aidu“. Sudėtinga būtų nustatyti, kada tiksliai tame dienraštyje juodašimtininkai, keistuoliai bei entuziastai paėmė viršų. Niekaip negaliu suprasti, kodėl konservatoriai ir į juos panašūs tyliai perleido (ar paleido) be ironijos „valstybės laikraščiu“ besititulavusį dienraštį bet kam. Vargą vargti. Galiausiai tas vargelis vardu „Lietuvos aidas“ pergyveno ir keistuolį leidėją Algirdą Pilvelį, ir redakciją Maironio gatvėje su integruota kavine „Pas Erlicką“. Kaskart apstulbstu kioske atradęs, kad tas nebenusakomo periodiškumo nabašninkas vis dar pats gana žvaliai tebepučia dūdą savo paties pagrabe.

Buvo tokia „Respublika“. Šiokiadieniais užsiimdavo šunų korimu ant profesoriaus Vytauto Landsbergio. Nors gal ir ne V. Landsbergis čia svarbiausia, jei jo nebūtų, su purvais būtų maišę kurį nors kitą iškilų žmogų. Svarbu buvo pats procesas išplėtoti legendą apie dvi Lietuvas. Esą pirmoji – vagių Vilniaus inteligentų, kurie kartu su sorošais, gėjais ir visais kitais žydais engia antrąją – pažemintųjų ir nuskriaustųjų Lietuvą. Literatūriškai kalbant, tas dienraštis daug nuveikė, kad įkaltų pleištą tarp skaitytojų ir rašytojų, tarp kūno ir smegenų. Paradoksaliausia, bet būtent šitame prietarus skleidusiame spaudos organe, ilgus metus atkakliai kasusiame duobę pilietinei visuomenei, įvairiu laikotarpiu darbavosi itin gausios rašytojų pajėgos: Ričardas Gavelis, Valdemaras Kukulas, Jurga Ivanauskaitė, Marius Ivaškevičius etc.

Buvo toks hiperaktyvus „Lietuvos rytas“. Visur spėdavo, visiems įsiteikdavo – ir oligarchams, ir valstybininkams, ir visų kadencijų daugumiečiams (išskyrus povagnorinius konservatorius). Po Vilnių važinėdavę to dienraščio reklamomis apklijuoti troleibusai rėkte rėkdavo: „Visos jūsų mintys!“ Deja, ambicijos niekaip nekoreliavo su turiniu – kasmet dienraštis vis bulvarėjo, kol galiausiai tapo visai nebepaskaitomas, tiražas smuko tiek, kad vyr. redaktoriui nebeliko nieko kito kaip besipiningaujant iš šalies dar juodžiau išsipurvinti – podraug su liūdnos praeities politikais. Nors „Lietuvos ryto“ dienraštis miręs, bet vis dar gana gausiai tebeprakaituoja.

Taip susiklostė, kad didieji Lietuvos dienraščiai padėjo savo šaukštus į šalį. Spaudos kioskai arba užsidarė, arba persiprofiliavo į viešąsias kavos pilstyklas. Likusi gyvoji spauda kukliai tūno tarp sausainių, sumuštinių, ledų, moteriško glamūro kronikų, sudoku ir spalvinimo literatūros bei kitų ajurvedinių atributų. Lietuviški laikraščiai prekybos vietose nūnai užima mažiau vietos nei vidutinių parametrų kavos aparatas. Užsuku į tuos memorialinius narvesenus dažnokai, medžioju chronologiškai praretintą kultūrinę spaudą, pagerbiu tylos minute mirusią laikraštiją. Bet kavos niekada neperku – čia ji man atsiduoda mirties eglišakiais.

Efemeriška gyvybe ir vileišiška dvasia alsuoja „Lietuvos žinios“. Labai gerai, kad toks yra. Vis dar yra. Turbūt yra temų, kurios redakcijai tabu, bet didžiąja dalimi demokratiškas. Išgyveno ne kartą leidėjų – akcininkų „Achemos“ savininkų – svyravimus, ar vis dar leisti tą brangų žaislą, ar jau gana? Neramu dėl kitų metų: jei tiesa, kad žalvalstiečiai padidina suskystintųjų dujų terminalo išlaikymo naštą „Achemai“ nuo 20 iki 26 mln. Eur – tuomet teks trąšų gamintojams mažinti kaštus ir sąnaudas. Negali būti tikras, ar vienas iš sumažintinų kaštų nebus dienraštis.

Iliuziją, kad kol kas dienraščių padėtis pakenčiama, sustiprina solidžiosios „Verslo žinios“. Pastaraisiais metais keletą kartų maloniai nustebino vieninteliai paskelbdami objektyviai negatyvių žinių apie kai kurių lietuviškos kilmės nekilnojamojo turto vystytojų galimus įklimpimus okupuotame Kryme. Dauguma nuo reklamos priklausomų žiniasklaidos priemonių nutyli informaciją, kenkiančią potencialių reklamos užsakovų reputacijai, o „Verslo žinios“ ją skelbia. Būčiau jų nuolatinis skaitytojas, jei ne specifinis pasaulio matymo kampas. Jis nėra siauras, tačiau ne mano. Pavyzdžiui, man ir sporto dienraštis būtų nepaskaitomas, nepaisant jo profesionalumo. Iš sporto žinių trenkia karščiu ir atvirais nervais. Iš verslo – kosminiu šalčiu. Ne, mums verslo nereikia. Verslui mūsų. Kol kas.

Bijau klausti, ar tebeleidžiama popierinė „Kauno diena“? Jei tebegyva – ar nepriklausoma nuo politikų ir oligarchų? Jaučiu sentimentų, nes esu keletą metų šį tą ten veikęs. Tuo metu „Kauno diena“ buvo sukabinta su nauja įsteigta „Vilniaus diena“. Tiesą sakant, dabar ir pats nebeprisimenu, kur faktiškai dirbau – „Kauno dienoj“ ar „Vilniaus dienoj“? Ar abiejose? Ar tik jų savaitgalio prieduose „Panorama“ ir „TV diena“?

Jei gerai pamenu, krizei įsibėgėjus visa „Vilniaus diena“ tapo savaitraščiu. O būti savaitraščiu Lietuvoje yra tikras prakeiksmas. Ėjo savaitraštis „Veidas“ – iki kokių 2010-ųjų visai paskaitomas. Kur jis dabar? Indrės Makaraitytės eros „Atgimimas“. Kur visa tai? Net „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ nebesavaitraščiai. Neperiodinė spauda. Įnešanti sumaišties į savaičių tėkmės tolydumą ir apskritai į metų laikų kaitą. Ištikimųjų skaitytojų širdyse sėjanti nerimą. Man visiškai nesvarbus laikrodžio sukiojimas rudenį ir pavasarį. Man verčiau grąžinkite periodinės spaudos periodiškumą.

Kyla įtarimų, kad ir žurnalai, kuriuos nusiperku, – „IQ“, „Valstybė“ išeina ne kiekvieną mėnesį, o maždaug dešimtkart per metus. Kaip ir mūsų „Metai“. Gal į tai atsižvelgus vertėtų įsivesti specifinį kalendorių: turėtume 10 mėnesių po 36-37 dienas ir 28 savaites po 13 dienų. Ir savaitraščiai vėl taptų savimi.

Lietuviškosios spaudos versmės išsekusios. Paskaitomų žurnalų mažai, bet konkurencija žiauri. „Valstybės“ leidėjas įtaria, jog slapti lėmėjai konkurentus „IQ“ įsteigė tik tam, kad kaišiotų jiems pagalius į ratus. Ir kad tarnautų blogiui. Sunkoka tuo patikėti. Man blogis, kai nėra ką skaityti. Yra buvę, jog iš bado nusiperku žurnalą „Trimitas“. Šauliams – ne pagal zodiaką. Ir visai nieko, nors kiaurai militaristinis. Buvau įnikęs pirkti žurnalus statybininkams, sodininkams. Spaudos pasirinkimo skurdas stumia kur nors į užmiesčių tyrus, šalia gamtos.

Mielai pirkčiau „Novaja gazeta“. Juk pas mus rusų opozicijos diaspora nemaža ir nuolat auganti. Turėtų kažkur būti jų opozicinės spaudos platinimo vietų. Neaptikau, gal visa tai slapta, gal konspiracijų tenka griebtis. O mūsų lenkams slapstytis tarsi ir nėra ko. Galėtų prekiauti „Przekrój“, pirkčiau vien dėl Mareko Raczkowskio komiksų. Ir „Gazeta Wyborcza“ skaityčiau. Kur prekiauja lenkiška spauda? Per mažai į Vilnių atveža, iškart išperka? Vis neprisibaudžiu nuvykti į Šalčininkus lenkiškos spaudos patyrinėti. Vilnius – painus ir klaidus miestas, o Šalčininkuose visa padėtis matysis kaip ant delno.

Į interneto dienraščius tebežiūriu kreivai. Patikimų ir visa apimančių neturim. Tokių, kur rašytų tik tokie autoriai, kurie patys save perskaito prieš publikuodami. O dabar – visiška neviltis: pasaulio naujienas išverčia ir kompiliuoja robotai, kuriems išorinis pasaulis neįdomus. Matyt, užgožia turtingas jų vidinis pasaulis. Daliai žiniasklaidos nebetinka apibūdinimas „dienraštis“, tiksliau būtų „dienvaizdis“. Atvaizdai užgožia žodžius, sakinius, tekstą. Žodžiai tampa nekaitomais ženklais, atvaizdų priedėliais.

Neįsivaizduoju, kiek reikia suvartoti tos vaizdinijos, kad prie jos prisirištum, susigyventum. Jei daugumą popierinių lietuviškųjų dienraščių drąsiai galima skelbti mirusiais, tai naująją internetinę žiniasklaidą teisinga būtų vadinti dar negimusia. Nemedžiagiškumas, autorių ir medijos savininkų anonimiškumas lemia neįsipareigojantį santykį – kodėl aš turėčiau pasitikėti, prisirišti?

Kai atsirado 15min.lt, jų hiperbulvarinė išorė atrodė bravūriškai: štai nauji žiniasklaidos pasaulio chuliganėliai, ieškantys savo vietos. Dabar pasvėrus viską, kas rimtesnio kas savaitę iškapstoma internete, su siaubu tenka pripažinti: šita atkakliai bulvariniu šydu apsigobusi redakcija pretenduoja į tiriamosios žiniasklaidos lyderius. Kad be LRT nelabai matyti konkurentų. Kad „delfi.lt“ gerus darbus nusveria, J. R. R. Tolkieno žodžiais nusikeikus, senojo pasaulio demonų viešieji ryšiai, įkyriai mirksintys garbingose paraštėse. Mūsų rinkos lyderius vertinti derėtų ne pagal tai, kiek ko gero ir blogo publikuoja, o pagal tai, kiek visko galėtų nuveikti su tokiais ištekliais. Bet nenuveikia.

Niūriausia, kad mūsų žiniasklaida nėra viešasis gėris. Tas gėris yra konkrečiai kažkieno. Tų, kurie niekam tarsi neįsipareigoję. Esame prie liepto galo, kai dėl santykinės rytojaus naujienų kokybės gali kliautis tik LRT. Visus kitus – ir popierinius, ir skaitmeninius – gali dėdės ir tetos iš už širmos imti ir paleisti, pakeisti.

Šiame skurdžiame peizaže prie nesaugaus krašto yra LRT, kurios laisvę privalu ginti, net jei jų neskaitai, nežiūri ar didesnės dalies ten dirbančių žurnalistų asmeniškai nevirškini. Prie tos pačios prarajos krašto balansuoja ir kone visa kultūrinė žiniasklaida. Būrėjai iš fondo tirščių mus kasmet stengiasi įtikinti, kad esame nesvarbūs ir nereikalingi. Bet taip nėra.