Kadaise rašiau knygą apie šventybės apraiškas kultūroje. Šiandien sunku pasakyti, kodėl man rūpėjo tokia tema, kodėl reikėjo ieškoti šventybės pėdsakų, sakykim, poezijoje, kur juos galėjai aptikti tik su žiburiu. Juo labiau kad visos religijos siūlo šventybę didelėmis porcijomis, norint prisiartinti prie sancta sanctorum net nebūtina keliauti į Romą ir ropoti ant kelių Scala Sancta laiptais Laterano rūmuose ar belstis į Jeruzalę ieškoti Saliamono šventų švenčiausios šventyklos: visose bažnyčiose skamba „šventas, šventas, šventas“, kiekviename altoriuje glūdi po tabernakulį, šventybė yra tiesiog ranka ir akimis pasiekiama. Vis dėlto manau, kad mano „tyrinėjimai“ kilo iš tikėjimo stokos. Netikėjau Bažnyčios siūlomais receptais, bet kartu negalėjau patikėti, kad literatūros ir meno pasaulis, kuriame sukausi, neturi bambagyslės, siejančios jį su religijos pasauliu. Močiutė sakydavo: „Mano Dievas mirė Sibire.“ Manasis turbūt gimė jau miręs. Todėl ir vaikštau aplinkkeliais tarsi po kapines, skaitinėdamas užrašus ant antkapių.

„Tu juk visu tuo netiki“, – sakė man vienas papulkininkis armijoje, statybiniame būryje, turėdamas galvoje komunizmo statybas. Netikėjau ir tuo. Bet imu galvoti, gal kažkas ne taip mano tikėjimui, gal mano tikėjimo organas yra atrofavęsis. Juk kartais žmonės gimsta su neišsivysčiusiais organais ar net visai be kurio nors. Koks organas atsakingas už tikėjimą? Tikriausiai jis, kaip, pavyzdžiui, ir lytiniai organai, atlieka ne vieną funkciją, todėl nežinia, kada pradės veikti. Jeigu išvis pradės.

Kalbu apie tai iš tiesų galvodamas apie tikėjimo proveržius šiandienos pasaulyje. Pirmiausia apie džihadistus, kurie sprogdina kitatikius, žudo net dėl skirtingai suvokiamo paragrafo šventraščiuose. Jie tiki, tai liudija jų pasiryžimas eiti iki galo, iki pat mirties. Tokiam tikėjimo proveržiui Europa nėra pasiruošusi, net nepajėgia jo suprasti. Pastarąjį šimtmetį tolusi nuo religinių klausimų, ji trypčioja smerkdama žiaurumą, radikalumą, prievartą ir net nepastebi, kad tikėjimas įgauna naujų pavidalų ir senajame žemyne. Ar ne tikėjimo įkvėpti veganai daužo mėsos parduotuvių vitrinas, žalieji užima naftos platformas, „Extinction Rebelion“ blokuoja oro uostus, kelius ir tiltus? Kovotoja prieš klimato atšilimą švedų mergaitė Greta jau lyginama su reformatoriumi Martinu Lutheriu ir vaizduojama kaip šventoji. Ar ne teisumu įtikėję leftistai ir kiti radikalai jėga stumia absurdiškus politinio korektiškumo reikalavimus, siekia perrašyti žodynus ir galiausiai jau parašytas knygas?

Atrodo, civilizacijos rašomo romano apie Europą naratyvui vis labiau trūksta Dievo, kaip personažo, vis daugiau antraplanių veikėjų pretenduoja į lėmėjo vietą. Kūrinys, dar taip neseniai pretendavęs į Nobelio premiją, tampa sunkiai paskaitomas. Tikėjimo sektų daugėja, regis, tik laiko klausimas, kada jos priartės prie terorizmo. Neseniai matytas filmas „Sufražistė“ puikiai parodo, kaip gera idėja – suteikti moterims balsavimo teisę Didžiojoje Britanijoje praėjusio amžiaus pradžioje – galiausiai perauga į terorizmą, nes kelias moteris užvaldo tikėjimas jų skelbiama idėja. Kitaip sakant, tikėjimą vis sunkiau atskirti nuo prievartos.

O gal visos tos civilizacinės išvaržos atsiranda iš netikėjimo? Kai žmogus tiesiog netiki, kad gyvenimas gali būti toks, kokį įsivaizduoja, ir tada griebia pirmą po ranka pasipainiojusį akmenį? Dar vienas variantas: tas netikėjimas nukreipia prievartą kita kryptimi, prieš save patį. Savižudis kelia ranką prieš save, nes gyvenimas neatitinka jo vizijos. Albert’as Camus sakė, kad savižudybė – vienintelė svarbi filosofijos problema. Man vis dėlto atrodo, kad vaizduotė svarbesnė, ir ne tik kaip filosofijos problema. Nes organas, atsakingas už tikėjimą, varinėja ir vaizduotės syvus. Žinau tai, nes apie mano dabartinę būseną yra rašęs lenkų poetas Zbigniewas Herbertas:

 

mano vaizduotė

tai lentos gabalas

o vietoj instrumento

turiu medinį pagaikštį

Ar mes džiaugsmingai riedame greitkeliu į pragarą, kaip dainavo „AC/DC“? O gal lipame laiptais į rojų niūniuodami „Led Zeppelin“ melodiją ir beldžiamės į dangaus vartus pritariant „Guns & Roses“? Man tinka visi variantai, daužau mediniu pagaikščiu vaizduotei per pakinklius, nors XXI politiškai korektiškame amžiuje labiau tiktų sakyti – medėjančiais pirštais per klaviatūrą.

 

daužiu per lentą

ji man ir atsako

taip – taip

ne – ne