Eugenijus Ališanka. Šventė, kuri visada su tavimi

 

Lietuvos–Lenkijos siena yra ne ką ilgesnė už mūsų pajūrį, ir ją kerta ne ką mažiau lietuvių, nei jų važiuoja prie jūros, aišku, dėl skirtingų, visiems puikiai žinomų priežasčių. Tie lietuviai, kurie keliauja ne pigesnio maisto krepšelio paieškų vedini, dažniausiai traukia per Lenkiją į „tikrąją“ Europą. Lenkija, didžiausia Europos Bendrijoje tranzitinė šalis, be jokios abejonės, yra vairuotojo gebėjimų ir nervų išbandymas. Prieš kokią dešimtį metų bičiulis, grįžęs iš Vokietijos, kur lankė mane, po kelionės brūkštelėjo tokį intymų esemesą: nekenčiulenkijosmyliutaveirberlyną. Kadaise man ši šalis irgi buvo tik savotiškas apšilimas prieš „tikrąsias“ keliones po Balkanus, Vokietiją, Italiją, Šveicariją. Bet pastaraisiais metais vis dažniau išsiruošiame pasidairyti po įvairius Lenkijos regionus. Ir, turiu pripažinti, kirsdamas sieną jaučiu didesnį džiaugsmą nei važiuodamas į Lietuvos pajūrį (išskyrus Neringą, kuri, kaip žinia, yra atskira valstybė). Šią vasarą tai buvo rytinis Lenkijos pakraštys, pasiekėme Bieščiadų kalnus.

Pakeliui mūsų laukė Liublinas ir pelkės šalia, kitaip sakant, Polesės nacionalinis parkas. Per pelkes driekėsi ilgas medinis takas, jis beveik nesiskyrė nuo šią vasarą aplankyto Mūšos tyrelio pažintinio tako Lietuvos šiaurėje. Abi pelkes išsausino karšta vasara, todėl reikėjo daugiau vaizduotės, kad įžvelgtum tai, ko nėra. Ir kartu tos vaizduotės visai nereikėjo, kad suprastum – pelkės visur yra vienodos, net varlės ir uodai susišneka ta pačia kalba.

Užtat Liublinas buvo kitoks. Visi ten šnekėjo lenkiškai, netrūko ir kitų keistenybių, pavyzdžiui, Šv. Trejybės koplyčia, funduota Jogailos, buvo ištapyta bizantiškojo stiliaus (!) freskomis, o ant jų likę grafičiai iš vėlesnių laikų, net iš XVII amžiaus. Ne tik likę – jie restauruoti, nors šiandien už tokius vandalizmo aktus jaunuoliai yra baudžiami, o grafičiai uždažomi. Ne kokios istorinės pamokos jauniesiems nusikaltėliams; o gal tiesiog mes neįvertiname šiandien paliekamų piktogramų ir autografų vertės ateinančioms kartoms.

Ir dar – miestas šventė. Ne ką kita – Liublino uniją, jos 450-metį. Vos ne prie kiekvieno kampo plakatai su garsiuoju Mateikos paveikslu, vaizduojančiu unijos pasirašymą; lauko stende – unijos akto kopija; Lietuvių skvere, kur lietuvių ir lenkų didikai stovyklavo prieš pasirašydami uniją – milžiniška tam įvykiui skirta ekspozicija keliomis kalbomis; pilies kieme, kur vyko remontas, statybvietė atitverta tvora, o ant jos švietė užrašai: „Nuo Liublino unijos iki Europos Bendrijos“ ir „450 metų Liublino unijai“ abiem kalbomis.

Be visų miesto instaliacijų dėmesį patraukė ir tapybos paroda pilies donžone, kuriame sukabinti Liublino unijai skirti lietuvių ir lenkų menininkų darbai. Kitaip sakant, teminė paroda. Tarp tų darbų ir Vido Poškaus darbas, kuriame nuogas vyras arklio galva ant delno laiko mažesnį nuogą vyrą erelio galva. Simbolika, kuriai interpretuoti nereikia daug vaizduotės, nors kilo klausimas dėl proporcijų ir simbolių tarpusavio santykio. Bet vėliau prisiminiau kitą Poškaus darbą, kurį jis paskelbė fesibuke. Jį išvydus minėtas klausimas atkrito, bet iššoko kiti. Darbe pavaizduotos panašaus dydžio figūros, nuogas vyras erelio galva dulkina keturpėsčią nuogą moterį arklio galva. Pirmas klausimas – kodėl pasikeitė arklio lytis? Aišku, viską galima nurašyti nežabotai menininko fantazijai, juolab kad šiandienos daugialyčiame pasaulyje tai tikrai ne svarbiausias klausimas sprendžiant tarpusavio santykius. Tačiau žvelgiant į antrą darbą bent jau mano galvoje sukasi viena interpretacija – XVII amžiuje Lenkija išdulkino Lietuvą. Keisčiausia pasirodė tai, jog visi, pasižiūrėję tą darbą feisbuke, spaudė „patinka“ ar net širdelę, nors nė kiek neabejoju, kad kūrinio simboliką suprato taip pat, kaip ir aš. Nė vienam nekilo noras suabejoti tokia Lietuvos ir Lenkijos santykių interpretacija, nors neabejotinai didžioji dalis dailininko draugų yra menininkai ir intelektualai. Turbūt neturėtų tai stebinti, nes Lietuvoje išties gaji tokia santykių versija, nors istorikai yra argumentuotai ją paneigę. Ši unija leido Lietuvai dar porą šimtmečių gyvuoti konfederacijoje, užuot tapus Rusijos grobiu, ir išlaikyti valstybingumą, nors ir su tam tikrais nuostoliais. Kažin ar be Liublino unijos būtume priaugę iki Nepriklausomybės XX amžiuje. Bet menininkai šiandien turi teisę matyti pasaulį kitaip negu, sakykim, istorikai, ar ne?

Ir tada pagalvojau – o jeigu surengus bendrą lietuvių ir lenkų poetų vakarą, kuriame jie skaitytų eilėraščius, skirtus Liublino unijai. Kas tada liktų iš istorijos? Gal net svarbesnis klausimas – kas liktų iš poezijos?

Draugai