Gytis Norvilas. Snūduras

Vitos Norvilienės nuotrauka
Vitos Norvilienės nuotrauka

 

Metus pradėjome be nuolatinio, vyriausiojo „Litmenio“ „s-keltininko“ Jurgio Gimberio. Jurgį keltininkas į kitą upės krantą perkėlė dar 2018-aisiais gruodžio 31-ąją. Man regis, J. Gimberis nebuvo nei tinkamai įvertintas, nei pasisekė jam laiku ir tinkamai išleisti savo knygas (nors gal ir klystu). Tiesa, dėl įvertinimų visad laikiausi skeptiškos nuomonės, o ir tas „laiku nelaiku“ – ganėtinai įtartinas. Apskritai esam itin įnikę desperatiškai „įšokti į traukinį“, „būti vietoje ir laiku“, „suspėti ištransliuoti“, kitaip tariant, gyvenimą, kūrybas, veiklas konstruoti vadovaudamiesi rinkodaros principais. Žinau, skamba retrogradiškai, neperspektyviai. Šiaip ar taip, didžiausia ir svarbiausia rinkodarininkė yra Mirtis. Ji geriausiai išmano pasiūlą, paklausą, reklamą, karstų ir urnų rinką. Gera vadybininkė. Kai tokia prie valties irklo – ramu. Ir jokio čia pesimizmo. Pesimizmas – tik buhalteris.

Beje, Jurgis buvo vienas iš tų retų (ir vis retėjančių) autorių, kurių redaguoti praktiškai nereikėdavo, o ir kur pataisytas nereikšdavo perdėtų pretenzijų. Tai rodo požiūrį į save, į kitus, santykį su visu pasauliu. Nebijau taip pasakyti: KALBA išduoda, kas tu ir kaip. Nenoriu kalbos fetišuoti ar romantizuoti, propatriškais kvepalais šlakstytis... Bet kai autorius nesugeba suderinti linksnių, o iškart kalba apie honorarus, pozicijas, reklamavimą, sklaidą (tokių, deja, daugėja) – tada jau amen.

Prasidedant metams, regis, reikėtų šio to viltingo. Ne ta mano kraujo grupė – atleiskit. Gal ir ne kraujas čia kaltas. Visi turbūt jau pamiršo, kad beveik prieš metus buvom priversti išleisti tuščią žurnalą ir kodėl tai darėme. Po vėliau vykusių begalinių posėdžių Seime, Kultūros ministerijoje, pasitarimų ir iečių laužymo galiu tik pasakyti, kad iš esmės niekas nepasikeitė. Lietuvos žiniasklaidos tarybos (LŽT) kūrimas įstrigęs ir neaišku, kada išsijudins. Pačia situacija, sumaištimi, kurią sukėlėme (nekuklu turbūt, bet tokia tiesa), buvo tik pasinaudota (kad taip nutiks, net neabejojau) ir toliau naudojamasi norint antklodę truktelėti savo pusėn. Savų interesų turi ir internetinė žiniasklaida, ir regioninė spauda etc. Bet kokiu atveju kultūrinei spaudai vis tiek reikės atstovėti. O vis pasirodančios sunkiai suvokiamos ištaros, kad kultūros leidiniams reikia komercializuotis, nevaidinti dvasingumo bastionų ir pan., yra juokingos. Nelabai suvokiu, ką tai reiškia, taip gali kalbėti tik menkai nutuokiantis apie kultūrinės spaudos leidybą. Kad ir Andriaus Jakučiūno straipsnis „15min.lt“ (www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/andrius-jakuciunas-kulturos-spauda-mitu-nelaisveje-285-1074666). Straipsnio autorius, man regis, kalba apie savo paties galvoje tarpstančius mitus (jais dar vadovaujasi stebėtinai nemažai žmonių), nors realybėje nieko panašaus nėra. Identiškus priekaištus girdėjome jau 153 kartus iš fondų, klerkų kabinetų, feisbukiškių kaimo metraštininkų. Taip rašyti, kaip, atsiprašau, pribezdėti kambarį, uždaryti duris ir pačiam dingti. Išuostyti teks kitiems, eilinį sykį įrodinėjant, kad vėjo malūnėlis nėra tarka, taburetė – ne samtis, o valtis – ne akis. Nerimta. Su kai kuriais teiginiais straipsnyje sutikčiau, kritikos nebijom, jos reikia, vis dėlto...

Galiu pripažinti: sunkiai sekasi rasti naujų autorių, įspriegti energijos, išprovokuoti, užkurti. Sunku suvokti – kodėl. Greičiausiai kokie esame – to esame ir verti. Juolab kad honorarai nėra maži. Raginimas taškytis ir sklaidytis, transliuoti urbi et orbi dažnai sulaukia tik inkštimo. Pavadinčiau tai visuotiniu SNŪDURU. Laiko ženklas? Bet kito laiko nėra ir nebus. Per daug patogiai sėdime? Tik kur tas patogumas? Ant savo menukų, projektukų, parodėlių, kūrybos vakarėlių, fotografijyčių ir romaniukų?.. Gal ir be reikalo aš čia. Džiaugiuos, kad pagaliau išėjo į gatves mokytojai, kažkas iš esmės vis dėlto yra įvykę. O iš šių metų, kaip ir iš dar kitų, nieko nei tikiuosi, nei nesitikiu. Viltys kaip konfeti. Iššovei, o kitądien kiemsargiai kruopščiai nušluoja... Perfrazuosiu mėgstamą Thomą Bernhardą: visi metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų. Ir tai nėra blogai.

Draugai