Jurgis Gimberis. Apie „babkes“ ant medžių

J. Gimberio autoportretas

Yra tokia garsi istorinė gatvė Kaune „Laisvės alėja“...

Kai mes sakome – laisvė, girdime Laisvės alėja, kai sakome – Laisvės alėja, suprantame – laisvė.

Dievaži, išeini į „Laisvę“, tai kaip į laisvę. Nepasakytum, kad namie langai su grotomis ar kambariai it beprotnamio palatos. Anaiptol – namučiai namai, artimieji, katinas Kriugeris, televizorius ir panašiai, geriausias draugas – kompiuteris ir taip toliau, bet sakau – išeini į „Laisvę“ ir pradedi kvėpuoti. Namie, žinoma – irgi, bet kažkaip kukliau, kažkaip atsargiau, leidi ir kitiems atsigauti – vis dėlto artimieji irgi žmonės, tegul bent kiek atsidūsta.

Išsiroviau aš vieną gražią dieną iš savo urvo, nepamenu kada, gal užpernai, o gal užužpernai, vienžo, kaip sakė filosofas, dvidešimt pirmajame, o gal dar dvidešimtajame amžiuje – einu, kvėpuoju, dairausi, klausausi, nors žvenk. Liepos žaliuoja, vėliavos plevėsuoja, mobiliukai F. Schubertą groja – beveik verkiu iš palaimos. Prieš mane šiaušia jauna energinga mama su sūnum paaugliu. Mama jauna, man dukart dukra galėtų būti, o sūnus – paauglys. Dauginasi tauta, perkeltų iš šeštadienių ir sekmadienių šventinių dienų veltui neleidžia. Smagu matyti.

Kalbasi jiedu... „Manai, kad man „babkės“ ant medžių auga?“ – klausia ta mama savo vaiko. „Babkės“ – tai pinigai, jei kas užmiršo, ir tikrosios „babkės“ – tai doleriai. Pakeliu akis aukštyn – liepų lapai patamsėję į dolerius jau nepanašūs. Ir niekada nebuvo panašūs. Į dolerius, kaip sako rusai, panašūs kopūstai. Žodžiu, „babkės“ ant medžių neauga. Nors vis tiek gražu – tie žali lapai ir nauji žibintai per visą alėją, gražu. „Kaip manot, – klausiu aš tos mamos, – o ant žibintų „babkės“ gali augti?“ Bet ji neišgirdo, mamos turi savo rūpesčių per akis, tai ne aš – senjoras ir „laisvo oro direktorius“. Aš rūpinuosi miestu, valstybe, planeta, o kartais ir visata. Pagalvojus net šiurpas nukrečia. Ui vei, anot žydų. Prie ko čia, kaip sako prezidentai, prie ko čia žydai? O ką aš žinau?! Visi kalba, tai ir aš, nes man rūpi.

Kadaise dirbau Statybos ir architektūros institute. Pareigos vadinosi visaip – laborantas, technikas, net vyr. mechanikas – bet iš esmės buvau šlavėjas. Todėl turiu didelių architektūrinių ambicijų. Supranti, kai mechanikas pasimyli su menininke, irgi menininku pasijunta. Arba manekenė su prezidentu... Nežinau, kuo kuris iš jų tada pasijunta, bet tokia sistema veikia.

Vienžo, kai buvo paskelbtas „Laisvės alėjos“ apšvietimo konkursas, maniau, kad bus rastas iš principo naujas būdas. Nuo sienų, iš po žemių, kažkas, gal kažkoks (sic!)* šviečiantis vamzdis, iš kažkur (sic!) kažkaip (sic!) išsiraitęs ar dar kažin kokia (sic!) pašvaistė, bet ne – žibintai kaip žibintai. Gerai ir žibintai.

Naivus protas mano, kad svarbiausia žibinto paskirtis – apšviesti. Tai ta pras­me tie naujieji žibintai irgi ne kažkas. Bet ne taip jau ir blogai – kentėti galima, juolab mes pripratę prie bet kokių patamsių.

Keista naiviam protui gali pasirodyti tik tai, kad konkursą laimėjo vieni žibintai, o nugalėjo (prasme pasirinkti) kiti – kurie net nebuvo pretendentai. Bet keista tik tiems, kurie mano, kad „babkės“ ant medžių neauga, tačiau nežino, jog ant žibintų tam tikromis sąlygomis augti gali. Girdėjau, kad pastaruoju metu su tuo reiškiniu, kuris vadinamas korupcija, aršiai kovojama. Ta proga prisiminiau Juliaus Janonio slaunias eilutes: „...geruoju negausim mes nieko, mes laimę pasieksim per kovą, todėl negailėkime vieko, mums Marksas tebus už vadovą.“ Galbūt už tą Marksą dabar mano mylimą J. Janonį jau bandom nuo menko pjedestalo nukrapštyti, nors, anot apsišvietusių žmonių, Marksas gan išmintingas žmogus buvęs, tik kad teoretikas, o bolševikai – praktikai, todėl tokie jų revoliucijos rezultatai. Mes vis dėlto ne bolševikai, gal ir laimėsim. Duok Dieve, kaip sakė mano kiemo bičiulis čigonas.

* Pasižiūrėjau žodyne, kas tas „sic“, nieko nesupratau, bet viliuosi, kad čia tinka.