Jurgis Gimberis. Praregėjimas

Vieną gražią dieną su Jurgiu (kai dar buvau ne senjoras, o paprastas laborantas, Jurgis vadovavo Konstrukcijų skyriui, kuriame triūsėme) įgėrėm biskį raudonojo vyno, pakankamai (kaip dabar sakoma) nedaug, tiesiog apgailėtinai mažai, bet pasikalbėti jau tapo įmanoma. Beje, pastebėjau, kad visada verta paminėti raudonojo arba baltojo, tai kažin kodėl sutaurina veiksmą. O, pavyzdžiui, šampanas iš plastiko puodelių – ne. Bet jeigu to neišduodi, sakai paprasčiausiai: „Išgėrėm šampano“, neaiškini, kad buvo burbulizuotas vynas plastiko puodeliuose, tada tai jau komilfo, vis tiek kažkaip „prancūziška“. Pradžioje pasikalbėjom, kaip jau įprasta, apie kalbą, mat Jurgio tėvas iš Suvalkijos, o juk žinia, tenykštė tarmė mūsų bendrinės kalbos pagrindas, tai aš ir sakau: „Kaip tau tokis pasažas? Prisišutyk, – sakau, – tų šutytų ropukių ir šutyk iš čia. A dašuto, kas pasakyta? Ką tu į tai?“ –­ klausiu Jurgio. „Lietuvių kalboje, – jau ne pirmą kartą atkerta Jurgis, – priešdėlio „da“ nėra.“ Kalba apie kalbą mane užveda ne mažiau nei Rytį „vasaros saulė, vynas ir merginos“. „Galbūt, – irgi jau ne pirmą sykį sakau, – priešdėlio „da“ lietuvių kalboje nebuvo, kaip mama sakydavo, „Lietuvos laikais“, nes tais laikais jo paprasčiausiai nereikėjo.“ Nereikėjo nieko „dadaryti“, viską padarydavom iki galo ir ne atbulomis rankomis. Iš inercijos iki šiol tautiečiai garsėja ir giriasi savo darbštumu, uolumu, kruopštumu, sąžiningumu, bet priešdėlis „da“ kaži kokiu būdu įsiterpė ne tik į kalbą, bet ir į gyvenimą. Arba galima pasakyti – ir į gyvenimą, ir į kalbą. Užnuodijo mentalitetą. Tiek jau to – priešdėlį „da“, kaip nevartotiną, bet vis dėlto vartojamą, palikom kitam kartui, perėjom prie mentaliteto.

Autoriaus piešinys

Miglos. Savastis – tai turėtų būti, „suvalkietiškai“ šnekant. Turbūt. Greičiausiai. Tai pasaulio ir savęs jame suvokimas. Užprogramuota, nekontroliuojama, neapmąstoma reakcija į gyvenimo išpuolius. Sunku be pavyzdžių apsieiti. O pavyzdžių kupinas televizorius. Kaip sykis laukia mirtini mūšiai futbolo lankose, ir televizorius primena: „...prieš beveik metus lietuviai vos nenugalėjo škotų...“ Jeigu sakytum „vos prieš metus lietuviai beveik nugalėjo škotus“, tai pasakytum, kad nenugalėjo, ir tiek, o šitas „vos nenugalėjo“, žinoma reiškia, kad „beveik nugalėjo“ ir dar „prieš beveik metus“... „Lietuvos laikais“ sakydavom „beveik prieš metus, beveik prieš mėnesį, beveik prieš valandą“. „Prieš beveik“ yra formalistika ir esmės nekeičia, tačiau trikdo kalbos muziką. Mūsų namų langai išeina į pėsčiųjų gatvę, tai vasarą sek­madieniais ant suoliukų įsitaiso gatvės muzikantai – namudininkai su akordeonais ir šitaip užgriežia, kaip dabar televizorius pašneka – praleisdami ir sukeisdami garsus vietomis, tarsi mikčiotų ir švebeldžiuotų, nuo tokios liaudies dainų harmonizacijos norisi užsikimšti ausis. Revoliucionieriai stojo prie gatvės muzikos ir bendrosios kultūros vairo. Matyt, klimatas šalyje tam palankus. Revoliucijai. Iš tikrųjų revoliucija yra pati sau, ji godžiai dairosi, ką čia dar pakeitus ir išgaišinus, o kai galiausiai pati išgaišta, palieka daug gaišenų. Vertėtų prisiminti, kad revoliucija nėra lietuvių mentaliteto ypatybė. Mes, kaip ne kartą jau sakyta, – poetų tauta. Tai, ką ne poetai vadina „kyšiu“, mes – „prekyba poveikiu“. „Kyšis“ – negražus žodis, o „prekyba poveikiu“ skamba beveik iškilmingai oficialiai ir paslaptingai, kaip vaikiškas žaidimas „sekretai“ ar kokia „transakcija“, „kopuliacija“, „kooperacija“ arba panašiai. Nusiminiau ir susimąsčiau.

Staiga siaubinga (dėl paprastumo ir didybės) mintis nušvito mano galvoj. Matyt, kooperacija priminė kitą žodį. „Jurgi, – sakau, – kaip tu į tai, jei aš pasakyčiau, kad iš tikrųjų korupcija yra visokeriopo ir ypač ekonominio progreso variklis?“ Net nenustebau, kai jis ne tik su manimi sutiko, o išplėtojo šitą mintį beveik iki mokslinio straipsnio įžangos. Nebūtų daktaras. Korupcijos, anot Jurgio, yra du ratai – didysis ir mažasis. Jie vienas antrą skatina ir papildo. Jei nesisuka vienas, ima buksuoti ir kitas. Kuris nuo kurio labiau priklauso – aišku, kad ne nuo mūsų. Juoba dar prisiminiau susisiekiančiuosius indus, ir tieji viską dar labiau sukomplikavo. Nereikėjo čia jų kišti. Ir apskritai paprastas, kaip sakoma, žmogus turi teisę saugotis, kad tarp tų ratų nepapultų, o šv. Pranciškaus pamokytas ramiai kauptų savo mažytį darželį.

Taigi dėl tos mažytės Bakcho juoko ašaros, ponai ir ponios iš Uždraustojo miesto, – problema yra ne alkoholis, o alkoholizmas. O tos problemos problema ta, kad ji jau taip seniai visiems žinoma, jog net nusibodo... P. S. Nebaigta ir nebus.