Kai grįžau iš armijos, aname šimtmetyje Kaune veikė toks „Tankų zavodas“. Prie jo mes dar grįšim...

Mieste darbo buvo ne per daugiausiai, komjaunimo komitetas siūlė vykti į didžiąsias komunizmo statybas, o aš kaip tik iš vienų jau ir buvau pabėgęs: kad greičiau demobilizuotų, mes, keli vaikinai, pasiprašėm į vario kasyklas Džezkazgane. Gan paini istorija. Rusai su amerikonais, man rodos, N. Chruščiovas su J. F. Kennedy susitarė kukliai nusiginkluoti, ir mūsų strateginės aviacijos pulką Baltarusijoje prie Postavų išformavo, o visus laikinosios tarnybos šauktinius ketino paleisti namo. Bet čia lyg tyčia (kaip paprastai būna) kažkur virš Sibiro numušė amerikiečių žvalgą G. Powersą, ir demobilizacija buvo atšaukta. Bet pulkas vis tiek išformuotas. Žurnaluose pasirodė pjaustomo bombonešio IL-28 nuotrauka. Šauktiniai pasiųsti ne namo, o ardyti laikinųjų dar karo laikų aerodromų. Laikinieji aerodromai buvo iškloti viena su kita sukabintomis, kiauraraštėmis metalinėmis plokštėmis. Kai baigėm ardyti, galėjom rinktis: arba į sargybos batalioną, arba į Džezkazganą. Nuo vaikystės bijau tamsos ir šiaip krebždesio už nugaros bei pakampėse, tai sargyba – ne man. Pasirašiau komjaunimo kelialapį, ir kartu su kitais entuziastais, lydimais karininko, traukiniu skersai įstrižai visą „Sąjungą“ išvažiavom į Vidurinę Aziją. Reikėtų sakyti „ištrinksėjom“, nes traukinys Rytų Europos ir Azijos geležinkeliais trinksi. Po kelių parų pagauni ritmą...

Atvažiavusiems į „Didžiąsias statybas“ duodavo tam tikrą sumą pinigų, kurie vadinosi „pakilimo“. Nežinau, ką tai reiškia – ar todėl, kad pakėlei sparnus, ar kad pakeltų tau nuotaiką, o gal, kad iki algos nepalįstum po žeme, – šiaip ar taip, kai kurie mano draugai, vos tuos pinigus gavę, vėl sėdo į traukinį ir nutrinksėjo Baltijos jūros link. Kai kam teko pasiskolinti iš likusiųjų Džezkazgane, o aš apsistojau iki pirmos algos. Vario nekasiau, tiesiau kažkokią geležinkelio atšaką. Po dviejų savaičių gavau pusę mėnesinio atlyginimo ir parvariau į Kauną. „Ginklo brolis“, kuriam Džezkazgane kažkiek paskolinau, skolą atsiuntė jau į namus. Štai taip, mano baltaveidžiai broliai melancholikai, kurie mėgstat patys save ir visus gentainius apkalbinėti, esą mes džiaugiamės, kai dega kaimyno mersas ir kažkam kažkas kažko negrąžina. Gaila užmiršau žmogaus pavardę, gal ir ne Jotautis, bet, šiaip ar taip, žemaitis arba suvalkietis, žodžiu, tikras lietuvis.

Darbų Kaune nesimėtė, o komjaunimo funkcionieriaus pasiūlyto miško kirtimo (Baltarusijoje!) atsisakiau. Pasiūliau pačiam važiuoti. Jis net neužsigavo, jau buvau, atsakė. Atseit, dabar mano, demobilizuoto eilinio, eilė...

Šiek tiek pasivaikščiojęs, atklydau prie „Tankų zavodo“. Verčiant pažodžiui, tai turėtų būti „Tankų gamykla“. Kur jau ne – Šančiuose... Reikėtų visiškai nežinoti, kas tuo metu buvo Šančiai, kad manytum, jog juose veikė tikra tankų gamykla. Tiesiog šiokios tokios šarvuotos technikos remonto dirbtuvės. Norėjau išmokti tekintojo, frezuotojo ar suvirintojo amato, bet visos mokinių vietos buvo užimtos. Tapau skardininko padėjėju ir tris su puse mėnesio riečiau vienintelės konfigūracijos puodus. Gal tankistų sriubai, nežinau. Nesu geležinės psichikos, kad tokius gyvenimo išbandymus atlaikyčiau iki galo – visą gyvenimą tas pats puodas. Bet aš ne apie tai...

Nuolat žiūriu televizorių ir girdžiu, kad mums, t. y. visiems beveik trims milijonams tautiečių, (irgi nuolat) trūksta pinigų. Biudžetas – kaip kiauras maišas. Tai mokykloms nėra, tai ligoninėms stokoja, tai vis dar gyviems pensininkams, kultūrai-kultūrai-kultūrai ir panašiai, ir panašiai. Čia man į galvą šovė mintis ir, kaip sako mano Balandėlė, pataikė – prisiminiau gimtuosius Šančius ir tąjį „Tankų zavodą“. Gūdžiu soviet­mečiu Šančiuose vietoje tankų gaminome kažkokius puodus. Laikai pasikeitė. Turim draugų Vakaruose ir už Atlanto, gal žmonės padėtų, patartų, prižiūrėtų, duotų pradžiai pinigų-pinigų-pinigų, atgaivintume anuomet pasišaipymo vertą objektą „Tankų zavodą“ ir galiausiai išperėtume tikrą nacionalinį produktą, kaip šveicarai – sūrius, laikrodžius ir bankus, olandai – vėjo malūnus, tulpes ir „Skrajojantį olandą“, anglai – katiliukus, lietų ir demokratiją, izraeliečiai, čekai, rusai, amerikonai ir kinai – ginklus. Man rods, vienas modernus tankas kainuoja tiek, kiek viena padori ligoninė. Arba panašiai. Žodžiu, tankai, patrankos, lėktuvai, automatai, minos ir smulkioji amunicija labai gerai „eina“, krūvos pinigų į tą kiaurą maišą. O kai pats gamini, tai sau ir pirkti nereikia. Vau!