Jurgis Gimberis. Viskas gerai, visos sistemos veikia kaip pateptos

J. Gimberio autoportretas

2018 m. birželio 3-iąją 23 val. 43 min. gavau pranešimą iš Vilniaus, kad jau žydi liepos. Kitą rytą pasižiūrėjau pro langą – akurat! Smagu smagu. Kaip greit bėga laikas...
O ten tolėliau, už to lango, už tos liepos, pačioje saulėkaitoje, žmogus ant žygio kėdutės pučia fleitą ir gailus jos balsas graudena dausas. Kai pavargsta fleita, jis imasi kitų instrumentų, dar turi gitarą ir tokį akliną metalinį puodą, kuris, meiliai daužomas ir glostomas delnais, skamba, ūkia ir dejuoja. Rodos, tas „puodas“ vadinasi hang būgnas. Grodamas hang būg­nu ir pakaitom gitara žmogus užgieda. Mandagiai, bet gan griežtai. Visiškai man nesuprantama kalba. Matyt, ne man vienam ta giesmė skirta. Mąstau, kokią žinią žmogus, sėdintis pačioje saulėkaitoje, siunčia dangui ir amžinai skubantiems gatvės praeiviams. Diena dienon jau visą savaitę, o gal ir visą gyvenimą. Ką ir kam iš tikrųjų jis nori pasakyti, kuo skundžiasi, dėl ko dėkoja, ko viliasi.
Staiga aš prisimenu save, save esantį. Čia ir dabar. Prirašiusį gerą maišą visokių humoreskų, pasakėčių, aforizmų, gamtos stebėjimų, apskritai neįvardijamo žanro raštų. Ar gyriausi Dievui, kad esu, ar bandžiau atvesti gentainius į protą – velniai žino. Kam aš tai darau, ko tikiuosi, ko viliuosi?
Dum spiro spero. Ne aš tai pasakiau – nemoku lotyniškai. Jeigu dar kas nors nemoka, o jei ir moka, nepakenks priminti, jog tai reiškia „kol kvėpuoju – viliuosi“. Taip kalbėjo poetas Ovidijus dar prieš Kristaus gimimą. Tačiau atsirado kitas gudruolis, galbūt net poetas, o gal šiaip liaudies meistras, kuris negailestingai atrėmė: „Viltis – kvailių motina.“ Šitaip atrėžti Ovidijui! Neišdrįsčiau. Galbūt todėl sentencija ir laikoma tautosaka, nei anglams, nei lenkams, nei lietuviams, nei rusams autorius nežinomas.
Tačiau tiek to. Kadangi ir aš aistringai trokštu kažką tokio pasakyti, tai štai: šios dvi ištarmės „dum spiro spero“ ir „viltis – kvailių motina“ aprėpia ir įrėminą viską, ką mes kažkada sakėme, sakome ir galbūt dar sakysime. Visą kūrybą. Ne tik literatūrą, bet ir visą kitą meną. Dailę, teatrą, baletą, skulptūrą, šokį, instaliacijas, performansus, politiką, kulinariją, karo meną, televiziją – visą tą žodžių, judesių, įkvėpimų ir iškvėpimų srautą, kuriame skęsta pasaulis. Ir dūsta.
Jei įsivaizduotum tą kalną knygų, tas džiungles skulptūrų, tą garsų gaudesį, judesių šlamėjimą, instaliacijų ir performansų vaiduoklius, tuos kvapus, žodžius, tuos žodžius apie žodžius, tą monstrą... Žmogau, jei leistum sau visa tai įsivaizduoti, pašiurptų kailis ir pasišiauštų plaukai, net depiliuotieji. Bet neskubėk nusišauti, tas tvanas mūsų nepribaigs – pasirūpinta. Sutvertos užkardos – komisijos, tarybos, ekspertų grupės, projektai. Kas menas – menas, kas ne – į sąvartyną.
Taigi negaliu nepasiūlyti vieno savo instaliacijų-manipuliacijų projekto pavyzdžio:

 Ar žinai, kas čia yr?

 Kaip kūrinys ir visas projektas paveiks pasaulio ir vietinę kultūrą, nežinau. Kokį įneš indėlį. Atvirai šnekant, ne mano reikalas, aš tik klausau, ką man transliuoja debesys. Tyliai, tyliai...


Iš 3662 žurnalo (2018-07-20 17:48:23)
Draugai