Kiekvienais metais viešai arba dažniau užkulisiuose verda mirtinos aistros dėl Nacionalinių premijų¹. Vieni tų premijų baisiai nori dėl garbės, kiti tiesiog turi skolų ir nori bent kuriam laikui atsikvėpti nuo materialinių rūpesčių bei depresijos (tai suprantama). Treti, artėjant senatvei, rūpinasi galima, tikėtina valstybine pensija (irgi suprantama). O ketvirti, palankiai susiklosčius konjunktūrinei situacijai, premiją tiesiog gali susiveikti dėl visa ko. Nepakenks (irgi suprantama?).

Vieni, kad gautų Nacionalinę premiją, labai sunkiai dirba kūrybos ir / ar vadybos baruose ‒ uoliai rankioja rekomendacijas, įkalbinėja institucijas ir jų atstovus, stengiasi tiesiogiai ar netiesiogiai prieiti prie komisijos narių ir paveikti juos, rengia parodą po parodos, koncertą po koncerto, kaulija palankių recenzijų, rašo „solidžias premijines“ knygas, tariamai fundamentalius veikalus ir t. t. O būna ir tokių, kurie nelabai tuo rūpinasi. Jiems tiesiog pasiseka ‒ „sukrenta kortos“ ‒ žiūrėk, kažkas jį ar ją pasiūlė ir – op ‒ yra iš pirmo karto! Be to, nereikia pamiršti, kad premija premiją traukia. Tie, kas turi solidų sąrašą kitų premijų, žinoma, gali pagrįstai tikėtis ir Nacionalinės.

Vieni premiją gauna tarsi vėluojančią skolą, kiti gauna už aktualią kūrybą, treti galbūt ‒ avansu, dar kiti ‒ neaišku už ką... Vieni laureatai ‒ idealistai, kiti ‒­ prag­matikai, treti ‒ fatalistai. Vieni ‒­ gabūs menininkai, kiti ‒ gabūs vadybininkai, treti ‒ solidūs nomenklatūrininkai, ket­virti ‒ atsitiktiniai pakeleiviai. Reikšmingumas matuojamas įvairiai. Taigi keliai į Nacionalinę premiją labai įvairūs ‒ tiesūs ir vingiuoti, lengvi ir klampūs, vieni skaidrūs, kiti drumsti, daugiausia ‒ per vidurį. Vieno dėsnio čia nėra ir negali būti. Žinoma, tai nereiškia, kad Nacionalinė premija kaip institucija savaime beprasmiška, o premijas gaunantieji ar gaunančiosios ‒ nieko doro nenuveikę. Anaiptol.

Nors, tiesą sakant, atsirastų žmonių (daugiausia iš Alytaus), kurie pasakytų, kad Nacionalinė premija, jos logika tiesiog kuria hierarchiją, nelygybę ir susvetimėjimą; kad tai prastas ritualizuotas spektaklis, kuriame vieni nužeminami, o kiti išaukštinami. Ir visos tarpusavio užkulisinės intrigos tiesiog parodo kūrėjus, kultūrininkus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų ‒ be idealizuotų romantiškų kaukių. Tiktai jau atsiimdami premijas, visi vėl vaidina iki širdies gilumos sujaudintus idealistus, virš pilkos masės pakilusias, kūrybai pasišventusias taurias asmenybes. Žinoma, nesakau, kad nepasitaiko taurių asmenybių tame premijuotųjų būryje. Pasitaiko. Tikrai žinau keletą Nacionalinės premijos laureatų (-čių), prie kurių visas šitas cinizmas tikrai neliptų.

Be to, ‒ pridurtų minėti pikti žmonės iš Alytaus, ‒ tai premija, kurią dalijasi daugiausia sostinės elitas, o runkeliai iš provincijos turi stebėti su pagarbia baime. Ir asilui aišku, kad tikras menas (turi būti) kuriamas Vilniuje! Tačiau juk tikras menas kuriamas ne dėl premijų? Argi ne taip?

 

*

...ir, kad ir kaip būtų liūdna, sakyčiau, jog tie žmonės (iš Alytaus) didžiąja dalimi yra teisūs...

 

*

Įdomu, kaip keitėsi Nacionalinės premijos statusas ir apskritai suvokimas nuo pirmojo turo 1989 metais. Internete teigiama, kad Nacionalinės premijos teikiamos už reikšmingiausius meno ir kultūros kūrinius ir reiškinius. Ši frazė, spėčiau, yra iš tautologijos srities, nes juk neskirsi premijos už nereikšmingiausius kūrinius. Nors tai būtų iššūkis! Vis dėlto tikrovėje labai sunku nustatyti kas (šią minutę ir apskritai) yra reikšmingiausias ir kodėl? Kokie kriterijai, ideologinė nomenk­latūra ir / ar komercinė konjunktūra sukuria reikšmingumą? Be to, šiandien atrodantys reikšmingi kūriniai rytoj gali tapti niekiniais. Turime krūvą sovietinių „šedev­rų“ pavyzdžių. Visa tai labai sąlygiška ir priklauso nuo įvairių faktorių ‒ ideologinių, komercinių, konjunktūrinių, ekspertinių ir t. t. Galima išvardyti daugybę pavardžių tų, kurie nežinia kodėl tos ar kitos premijos yra negavę ir, matyt, negaus...

Kalbant apie Nacionalinės premijos statuso kismą nuo XX a. 9 dešimtmečio pabaigos iki dabar, pastebima premijos auros kaitos tendencija. Sakykime tiesiai ‒ tos auros nykimo ir virtimo geriausiu atveju įvaizdžiu tendencija. Nes aura susijusi su kvazireligine sfera, tikėjimu, o įvaizdis ‒ jau kas kita. Kalbant apibendrintai, galima būtų sakyti, kad iš pradžių į Nacionalinę premiją buvo žiūrima tarsi į stebuklą, kažką, kas objektyviai nuleidžiama iš viršaus, tai buvo tarsi likimas, neįtikėtinas įvertinimas. Nors tai, žinoma, iliuzija, kuria dalis naivių žmonių anuomet dar tikėjo. Galbūt kas nors tebetiki ir dabar.

Tačiau ilgainiui šis požiūris kito, tapo vis labiau pragmatinis ir, galų gale, išsisklaidžius minėtai aurai, daugelis suprato, kad Nacionalinė premija yra (ir buvo nuo pat pradžių) tiesiog geros vadybos reikalas ‒ labiau procedūrinis nei vertybinis. O vertė ‒ atskiros diskusijos tema. Kaip mėgsta sakyti vienas mūsų tapybos klasikas, irgi Nacionalinės premijos laureatas: jeigu pats nesugebėsi pasiimti, niekas tau nieko neduos. Aišku, „likimą“ galima šiek tiek reabilituoti pasakant, kad dalelė sėkmės, be to, ir kūryba vis tiek reikalingos.

Tačiau kalbame ne apie kūrybą. Naivu būtų tikėti, kad XX a. 10 dešimtmečio pradžioje visi ‒ ir dalijantieji, ir jas gaunantieji ‒ tikėjo premijos šventumu. Būta ir tada pragmatikų. Vis dėlto nereikia pamiršti keleto ano laiko aspektų. Visų pirma dar sovietmečiu kūryba ir kūrėjai buvo sureikšminti tiek oficialiu, tiek neoficialiu lygiu. Oficialiu, nes kūryba sieta su propagandinėmis funkcijomis ir atitinkamai paremta socialinėmis privilegijomis. O neoficialiu, nes kūryba prilyginta vidiniam pasipriešinimui, tautiškumo saugojimui ir pan.

Vienas ano meto kuriozų, kai dailininkas gavo Nacionalinę premiją už vieną paveikslą (sic!) tariamai tautine istorine tema. Toks tarsi stebuklingos Aušros vartų Madonos reiškinys. Sąmoningai ar nesąmoningai sužaista Sąjūdžio nuotaikomis ir patosu... Ir tai suprantama, prisiminus, kad anuomet stadionus surinkdavo ir pirmas topų vietas skindavo primityvios, diletantiškos pseudotautinio pobūdžio sveikinimų koncerto dainelės „...už rankų susiėmę, apjuosim Lietuvėlę“ arba „kelionė tolima, o aš labai vėluoju... greičiau į Lietuvą... aš pasiilgau Lietuvos...“, kurios šiandien skamba kaip elementarus kičas. Kas tai? Cinizmas, gerai apskaičiuotas žingsnis ar stiprus nuoširdumas? Sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti. Matyt, visko po truputį. Be to, grįžtant prie Nacionalinių premijų, sovietmečiu buvo apibrėžtas iškilių kūrėjų ratas, kuris atgavus Nepriklausomybę mažai kito. Taigi atrodė natūralu skirti premiją tam ar anam.

Tačiau netrukus prasidėjo vadinamasis pereinamasis laikotarpis, blaivėjimo stadija. O pastaruosius 5–6 metus Nacionalinės premijos institucija jau suvokiama kaip grynai formali vadybinė-procedūrinė. „Reikšmingumo“ mitas, viena vertus, palaikomas dirbtinai, kad nežlugtų pati premijos idėja, kita vertus, tai liekana anų, pavadinkime, naivių laikų. Galima sakyti, kad šiandienio pliuralizmo (bent teorinio), demokratijos (bent teorinės) ir laisvos (?) rinkos sąlygomis, kiekvienas menininkas, kultūrininkas turi teisę pretenduoti į Nacionalinę premiją, jeigu sugeba susiorganizuoti kokio nors juridinio asmens paramą. Panašiai kaip ir rinkimuose į savivaldybių tarybas. Skirtumas tas, kad savivaldybių rinkimuose asmuo gali kandidatuoti pats, o Nacionalinei premijai reikia institucinio tarpininko.

Čia taip pat dar gajus iš sovietmečio ir 10 dešimtmečio pradžios likęs įsitikinimas, netgi tikėjimas, kad kandidatūrą turėtų teikti „solidi meno institucija“. Žinoma, į jos teikiamą kandidatą kol kas labiau kreipiamas dėmesys, tačiau menininkai ir menininkės galų gale supranta, kad juridinis asmuo juk gali būti bet koks ‒ nors ir faršą gaminantis mažas fabrikėlis. Svarbus tik formalus teisinis statusas.

Tiesa, egzistuoja dar ir atavizmas ‒ atrankos komisija, išmėtanti visokius faršo gaminimo fabrikėlių kandidatus, vadovaudamasi senais (post)sovietiniais prietarais apie „reikšmingų institucijų reikšmingus kandidatus“. Tačiau viskas krypsta link to, kad kada nors į Nacionalinę premiją galės pretenduoti šimtai ar tūkstančiai menininkų. Ir tai normalus deelitizacijos procesas, kurio finišo tiesiojoje ‒ Nacionalinės premijos kaip institucijos devalvacija ir, galop, logiškas išnykimas. Kita vertus, jeigu valstybė imsis iš naujo reelitizuoti šiuos procesus, pakvips kultūriniu fašizmu. Tai yra paradoksas.

Remdamasis internete pateikiamais duomenimis, tiesiog paviršutiniškai apskaičiavau, kam yra tekę daugiausiai Nacionalinių premijų 1989‒2017 m. Tokie tad apytiksliai duomenys (pirmaujančiose trijose pozicijose gali būti vieno ar dviejų balsų paklaidos dėl pateisinamų priežasčių): dailė² ‒ 48 premijos, literatūra, poezija³ ‒ 40, muzika (atlikėjai / atlikėjos)⁴ ‒ 29, kompozitoriai ‒ 22, aktoriai ‒ 15, fotografai ‒ 10, kino ir televizijos režisieriai ‒ 9, architektai ‒ 9, dirigentai⁵ ‒ 7, teatro režisieriai ‒ 7, muzikologai⁶ ‒ 5, menotyros, architektūros istorijos, dailės kritikos atstovai⁷ ‒ 5, literatūrologai⁸ ‒ 4, istorikai ‒ 2, vertėjai ‒ 2, filmininkas⁹ ‒ 1, baleto meist­ras ‒ 1, kino operatorius ‒ 1, archeo­logas ‒ 1, sociologas ‒ 1, filosofas ‒ 1, redaktorius ‒ 1.

 

¹ Beje, ir dėl Vyriausybės ir kultūros meno premijų. Vyriausybės premija – tarsi pusiaukelė į Nacionalinę. Sklando gandai, kad gavus ar tiesiog susiorganizavus Valstybinę, Nacionalinės nebeduoda. Ir atvirkščiai. Nors tai ne visai tiesa, nes yra gavusių ir tą, ir aną.

² Visų dailės sričių, taip pat ir taikomosios, atstovai ir atstovės, įskaitant ir „šiuolaikinius menininkus“.

³ Literatūrą ir poeziją skaičiuoju kartu, nes kartais poetas nominuojamas kaip rašytojas, literatūrologas kaip rašytojas ir pan. Šiuo atveju nėra labai aiškios nominuojamųjų cechinės atskirties.

⁴ Skaičiuojami visi gavusieji ir gavusios, atsižvelgiant į tai, kad premiją neretai gauna koks nors kvartetas ar pan.

⁵ Žinoma, jeigu į krūvą sudėtume muzikos atlikėjus, kompozitorius ir dirigentus, tai muzika išsiveržtų į pirmą vietą. Ir tai yra logiška, nes rimtosios ir ypač klasikinės muzikos (atlikėjų) industrija mūsuose privilegijuočiausia, komercializuota „nuo baroko iki roko“ ir ekspansyvi. Galima netgi sakyti – plėšriausia. Tačiau kartu stebina rašytojų ir poetų, sovietmečiu dėl propagandinės sklaidos galimybių (sovietinę knygą į kiekvienus namus) susvarbintų, tik kukli antra vieta; o muzikai išsiveržus į pirmą vietą, tik trečia vieta po dailės. Kita vertus, dailininkų galbūt daugiau...

⁶ Vytautas Landsbergis pristatomas kaip muzikologas, rašytojas, politikas. Šiuo atveju duodamas balas muzikologijai.

⁷ Prie menotyros priskiriu ir architektūros istoriją.

⁸ Valentinas Sventickas pristatomas kaip literatūrologas, rašytojas, tačiau šiuo atveju duodamas balas literatūrologijai.

⁹ Jonas Mekas pristatomas kaip „režisierius“, bet labiau tiktų „filmininkas“.