Kęstutis Šapoka. Atminties vi(t)ražai

Nuotrauka iš K. Š. archyvo

Keistai veikia atmintis. Mūsų kultūrininkai kažkada mėgo linksniuoti Marcelio Prousto personažą, kuriam arbatos su pyragėliu skonis ar kvapas sužadino prisiminimus.

Antai trumpinant kelią vienu Naujamiesčio kiemų pro maisto prekių parduotuvės sandėlį, pabuvusios silkės ir myžalų kvapas netikėtai iškėlė iš atminties... vaikystės šukę – alubarį Dzeržinskio turgaus pašonėje, cerkvės („čigonyno“) pusėje. Kioskelis, kuriame buvo prekiaujama pilstomu alumi (gal ir gira?) ir džiovinta silke (?), įsirėmęs į turgaus betoninę sieną. Nedidelė teritorija aptverta geležine sietka, vienakojai aukšti apvalūs staliukai. Čia stačiomis lakamas alus, rūkoma, spjaudoma, čiulpiama silkė, blevyzgojama. Kartais traukiama į kampą prie betoninės tvoros nusimyžti. Vėl geriama, blevyzgojama, kartais susimušama. Mano tėvas tenai buvo savas. O aš – vaikas – su juo. Taigi kiekvienam brangūs savi kvapai.

Šį kartą atmintį sujaukė „Žalgirio“ stadiono dar nenugriauta švieslentė, kurią periferiniu žvilgsniu užkabinau sukdamas į Rinktinės g. Taigi vieną šiltą 1994 m. birželio naktį lengvai svirduliavau pro šį stadioną į „Minsko“ pusę. Priešais išvydau artėjantį taip pat jau „pailsusį“, šiek tiek į šonus vėtomą vyrišką siluetą.

Mums prasilenkiant siluetas netikėtai prabilo. Pirmiausia paprašė neįsižeisti, užtikrino, kad jis ne pedalas, paskui prisipažino, kad tiesiog ieško kompanijos išgerti, bet teturi porą litų. Susimetėme ir „Minsko“ načnyke nusipirkome butelį baltos. V. G., – prisistatė naujasis pažįstamas. Patraukėme pas jį į vieno kambario butą blokiniame penkiaaukštyje Tuskulėnų g.

Neprisimenu, apie ką kalbėjomės, bet gana inteligentiškai. Tik bėda, kad įpusėjus butelį man pasidarė silpna: akyse temsta ir tuoj tuoj nualpsiu. Galvojau, kad vis dėlto pedalas apnuodijo mane, o kai tik atsijungsiu, tikrai išrūrins. O tada paskers!

Sukaupiau paskutines jėgas, atsistojau ir drebančiomis, linkstančiomis kojomis mečiausi į tūliką. Spėjau užsirakinti ir... išsitiesiau ant grindų, galvą atrėmęs į klozetą. Prisimenu dar kaip tas V. G. vis klebino rankeną...

Išgelbėjo senas metodas: vanduo iš čiaupo ir du pirštai į gerklę. Po poros vėmimo seansų išpylė šaltas prakaitas, bet akyse prašviesėjo ir pamažu grįžo jėgos. Išbalęs išsvirduliavau iš šikano (o V. G. žaibiškai pro mane šovė vidun ir užsidarė, matyt, iš tikrųjų prispyrė), balsu padėkojau tūliko durims už svetingumą ir... lauk iš buto. Iš tamsios tvankios laiptinės išsiveržiau į vėsią gaivią brėkšmą...

Po gero dešimtmečio, neprisimenu, kaip ir kur, paėmiau į rankas kažkokį laikraštį, mečiau atsitiktinį žvilgsnį į pirmą pasitaikiusį straipsnelį – landynėje rastas vyriškos lyties apiręs lavonas. Vėliau kūnas identifikuotas – tai buvęs VU (sic!) dėstytojas V. G. Ir trumpa jo paskutinių kelerių metų gyvenimo suvestinė – valkatavimas, landynės – gana liūdna. Taigi čia tarsi iš atminties išniręs pavėluotas in memoriam atsitiktiniam birželio nakties pakeleiviui.

Dar apie birželį... ir per TV žiūrėtas futbolo rungtynes. 1994 m. birželio 22 d. pasaulio futbolo čempionate Kolumbijos rinktinė žaidė atkrintamąsias rungtynes prieš JAV. Esant lygiosioms 1:1, amerikiečių centro gynėjas skersavo kamuolį į Kolumbijos baudos aikštelę, o Kolumbijos rinktinės gynėjas Andréasas Escobaras kyštelėjo koją, norėdamas perimti kamuolį, tačiau jis nusipjovė ir... įriedėjo į vartus. Kolumbijos rinktinė apmaudžiai pralaimėjo rezultatu 1:2 ir iškrito.

Maždaug po savaitės Medelino mieste Kolumbijoje A. Escobaras sėdėjo savo automobilyje naktinio klubo stovėjimo aikštelėje. Prie automobilio priėjo trise. Kažkas matė, kaip buvo ginčijamasi. Netrukus vienas iš trijulės išsitraukė pistoletą ir... šešis kartus šovė į futbolininką, po kiekvieno šūvio šaukdamas: „Įvartis!..“

Galų gale atminties vi(t)ražuose vėl išryškėja sta­dionas. Dar studijų VDA laikais viena studentė, turėjusi didelių ambicijų tapti superžvaigžde, viešai pareiškė, kad po dvejų metų ji garantuotai dainuos stadione!

Daug vėliau, kiaurai veriant lediniam, sumišusiam su šlapdriba lapkričio pradžios vėjui žaidėme bene paskutines SFL (Sekmadienio futbolo lyga, – red. past.) sezono rungtynes Bukiškyje, vietinės vidurinės mokyklos ištryptame stadione. Pralaiminėjome... Sustirę murkdėmės purvynėje. Stoviniavau šalia didelės balos gynybos pozicijoje ir, kad nebūtų taip nyku ir šalta, pusbalsiu sau po nosim niūniavau kažkokią dainušką. Prisimenu, tada aplankė išdidi mintis: o juk aš, po paraliais, dainuoju stadione!

Draugai