Kęstutis Šapoka. Atsispirti nuo Andriuškevičiaus, arba Prarasto beprasmiškumo beieškant

Tarp Alekso Andriuškevičiaus „Nerodytų“ ir kitų, jau „rodytų“, yra videokamera užfiksuotų beprasmiškų veiksmų serija (maždaug 1992–1994 m.), paprastai vadinama videoperformansais. A. Andriuškevičius kažin kokioje dykvietėje, šalia kažin kokio greitkelio, į telkšančias balas pasėja kilogramą cukraus „Kilograme cukraus“. Atsigula įvairiuose Kauno vietose – „Keturiuose atsigulimuose“ – ant buvusio postamento pakylos, krepšinio aikštelėje, ant žvyro krūvos daugiabučių apsuptyje ir pan. Prie knygos prikaltą batą („veda kultūringai pasivaikščioti“) tempia paskui save prisirišęs virvele (knyga, veikiausiai atstovauja kultūrai, o batas – buičiai). „Subraižo“ kažin kokio holo (galbūt Dailės akademijos Kauno fakulteto?) erdvę lazda, kitą kartą – plauna gipsines skulptūras, atsiradusias vėlgi tame pačiame hole. „Bandymuose įsiterpti“ bando įsiterpti į kasdienybę – švilpaudamas virš plastmasinio bliūdo, pripildo vandens, sukelia vandens raibuliavimą, trinasi į suoliuką parke ar valo delnu sieną.

Nuotrauka iš K. Š. archyvo

Trijų dalių koncerte A. Andriuškevičius išgauna garsus trimis būdais: „grodamas“ fortepijonu vėlgi lazda, skaičiuodamas klavišus ir kiekvieną suskaičiuotą spusteldamas, taip pat garsai išgaunami klavišus valant skudurėliu. Kai kadais A. Andriuškevičius pasiūlė šio trijų dalių koncerto videoįrašą kažkuriam Kauno meno festivaliui, renginio organizatoriai pasukiojo pirštu ties smilkiniu, ir tiek. Taip trijų dalių „beprasmiškas“ koncertas ne tik „nerodytas“, bet ir oficialiai beprasmiškas.

Šįkart mane domina konkrečiai beprasmiško veiksmo morfologija. Be to, beprasmiško veiksmo, ne estetine, o tiesiogine prasme. Tiesa, estetinė ir tiesioginė prasmės susijusios. Tai, kad A. Andriuškevičius tuos veiksmus atliko prieš videokamerą (operatorius Ričardas Rickevičius), žinoma, jau yra dviprasmiška, nes tarsi galvota apie būsimą šių veiksmų, kaip kūrinių, vertę.

Jeigu veiksmas meninis, vadinasi, jo beprasmiškumas jau yra tik simbolinis. Tai ir yra visų pirma simbolis ir / ar metafora, tačiau tiesiogiai susijusi su (simbolinio?) kapitalo kaupimu. Todėl beprasmiško veiksmo dokumentavimas jau savaime yra gudrybė. Pats meninis nesuinteresuotumas yra gudrybė, nes menas labiausiai suinteresuotas, bet ką stengdamasis paversti simboliu, metafora, taigi verte.

Sakykime, koks Redas Diržys ir / ar Alytaus psichodarbininkai, nusistatę prieš individualistinį buržuazinį meno suvokimą, atsisako ne tik kurti meno produktus, bet ir dokumentuoti susibūrimus, diskusijas ir kitas kolektyvinės jų veiklos formas. Ne todėl, kad jose yra kažkas slapto, priešingai, jos atviros – visiems, o todėl, kad iš pažiūros nekaltas dokumentavimas labai greitai tampa simbolinio kapitalo kaupimu ir virsta preke vadinamojoje (šiuolaikinio) meno sistemoje.

R. Diržys teisingai pastebėjo, kad vadinamojoje šiuolaikinio meno sistemoje menininkai performeriai ar aktyvistai galop taip susižavi dokumentavimu, t. y. produkto gaminimu, kad pats veiksmas, jo prasmė ir santykis su tikrove tampa nebesvarbūs. Veiksmas išsigimsta į teatrališką veidmainiavimą. O juk „kūrybinis nuoširdumas“, „laisvė“ ir „dvasingumas“, kuriais visada pateisinamas menas, tarsi ir prieštarauja prekės ir veidmainiavimo sampratoms. Dažniausiai norima įpiršti mintį, kad meno kūriniu kuriama kažkokia „prasmė“, kaži koks plika akimi nematomas „dvasinis turinys“ ir nutylima, kad kuriamas tiesiog produktas.

Aišku, psichodarbininkus taip pat galima apkaltinti gudravimu, nes bet kokiu atveju atsiranda kas nors, kas panūsta dokumentuoti ir, galų gale, monstracijos, trišalis futbolas, diskusijos ir pan. vis tiek atsiduria jutube. Tiesa, vis dėlto ne meno parodose. Tačiau nemanau, kad tai yra tyčinis psichodarbininkų gudravimas, nes nuo viską dokumentuojančių žioplių niekada nesi apsaugotas. Galų gale, ir tarp pačių psichodarbininkų yra tokių, kurie niekaip nesugeba atsikratyti meno sistemos įdiegtų įpročių – gaminti vaizdus, produktus. Jeigu kas nors lieka nenufotografuota, nenufilmuota, vadinasi, tai tarsi nepakankamai prasminga, nepakankamai svarbu... beprasmiška?

Tačiau, kalbant apie A. Andriuškevičiaus ir ap­skri­tai apie didžiąją dalį „ano meto“, t. y. Sąjūdžio laikotarpio ir pirmųjų poros metų po nepriklausomybės atgavimo, (dokumentuojamų) beprasmiškų (?) veiksmų, reikia atsižvelgti į tam tikras paklaidas.

Socioestetiškai „beprasmiški veiksmai“, žinoma, funkcionavo kaip alternatyvūs simboliai besimezgančioje iš dalies naujoje kultūrinių ženklų sistemoje. Jie tuo metu buvo dar beprasmiški meno dominuojančios sistemos ribose, tačiau potencialiai ar avansu prasmingi būsimojo meno sistemoje. Galima sakyti, kad anuomečiai menininkai potencialiai kūrė vietinėmis sąlygomis naują estetinį kanoną, ir tai paprastai vadinama avangardu.

Tačiau ar buvo tuose (dokumentuojamuose) veiksmuose beprasmiškumo tikrąja žodžio prasme? O beprasmiškumą šiuo atveju aš suprantu kaip maksimalų nuoširdumą, tačiau ne infantilų, bet potencia­liai tam tikra energija įkrautą egzistencinį maudulį. Sakyčiau, to beprasmiškumo būta, net jeigu potencialiai ir galvota apie tapimą ateityje naujojo meno isteblišmentu.

Vis dėlto nereikia pamiršti, kad nepriklausomybės pradžioje jaunimo viltys tapti kultūros valdžia, žinoma, ruseno, tačiau tuo metu tai tebuvo viltys. Niekas (?) niekuo nebuvo garantuotas. Netgi sovietinės nomenk­latūros atžalos (daugiausia nusėdę menotyroje) keletą pereinamųjų metų nebuvo visiškai garantuotos (tebesitęsiančia) šviesia ateitimi. Nors, kaip paaiškėjo vėliau, daugumai jų viskas susiklostė taip, kaip ir buvo planuota, – neblogai. Žinoma, tos atžalos niekada jokio egzistencinio maudulio ir nejautė, nebent kartą kitą ėdė rėmuo ar pūtė pilvą. Tačiau kalbame ne apie auksines atžalas, o apie ano meto neprivilegijuotus jaunus menininkus.

Net jeigu turėsime omenyje, kad 1992 ir 1993 m. Vilniuje įsikūrė institucijos, puoselėjančios ambicijas propaguoti naująjį meną ir jį galbūt netgi paversti prestižiniu (pirmosios Sorošo ŠMC parodos katalogo pratarmėje tuometė SŠMC direktorė pareiškė, kad imasi formuoti reikšmingus vardus ateičiai*), vis dėlto garantijų, kad taip ir atsitiks, nebuvo. Taigi jei jaunieji menininkai ir mąstė apie ateitį ar karjerą, tai, ko gero, dar gana abstrakčiai, o naujojo institucionalizmo papročiai, hierarchija ir konjunktūra tik formavosi. Be to, jau 1993 m. prasidėjo periodiški reakcingų (pseudo)tradicionalistų išpuoliai.

Todėl, reikia manyti, tuo metu jauni žmonės, atlikdami (metaforiškai) beprasmiškus veiksmus, kaip A. Andriuškevičius, vis dėlto iš tiesų jautėsi esą labiau ar mažiau totalioje beprasmybėje, kai senoji sistema yra beveik nebeveiksni, o naujoji tik nujaučiama. Tačiau tas beprasmybės jausmas anuo metu, drįsčiau teigti, buvo optimistiškesnis, viltingesnis. Beprasmybė tuo metu sutapo su prasme. Taigi egzistencinis maudulys, nuoširdumas, tikrovės ilgesys daugeliu atvejų buvo nesumeluoti.

Ir būtent tuo anie beprasmiški veiksmai, net su metaforos, simbolizmo sąvokomis, skiriasi nuo šiandienių veiksmų, atliekamų išimtinai komercinio ir / ar biurokratinio meno sistemai, joje ir pagal jos taisykles.

Anuomet dar tik buvo siekiama ir ilgimasi tos (naujos) meno sistemos. Žinoma, produkto ilgesys, noras tapti preke, ko gero, (klaidingai) sutapo su ano laikotarpio egzistenciniu mauduliu. Visi laukė naujos sistemos ir išganingos meno rinkos. Dabar ją tarsi turime, tačiau, pasirodo, jai reikia ne kūrybos ir kūrybiškumo, juo labiau ne egzistencinio maudulio, o elementarių produktų, prekių. Net jei prekė yra virtualus įvaizdis. Kita vertus, rinka yra tarsi sanitaras, perkošiantis visas srutas. Tiesa, jas perkošus, lieka ne kažin kas.

Mąstau, ar šiandien yra kas nors kur nors Lietuvoje nežinoma, nerodyta, kas atlieka (simboliškus?) beprasmiškus veiksmus ne sistemoje, ne meno sistemai, ne pagal jos taisykles? Na, taip – Alytaus psichodarbininkai... bet šiuo atveju ieškau dar ko nors, ne vien jų. O gal kažkas kaip tik atlieka kokius nors veiksmus sistemoje, ilgėdamasis andainykščio beprasmiškumo, ieško veikimo būdų, kurie galop išmestų už sistemos ir provincialios rinkos ribų? Tačiau kur? Į globalią rinką? Į dar gilesnį šūdą? O gal būtent rinkoje, tame srutų tirštyje ir įmanoma pasijusti tikrai totalioje beprasmybėje?

P. S. Žinoma, reikia atsižvelgti į dar vieną dalyką – jaučiama ne tik sovietinės, bet ir (po)sąjūdinės epochos romantizacija. Ir, nepaisant (po)sąjūdiniam laikui iš tiesų būdingų specifinių charakteristikų, tą laiką matome jau per šiandienos rožinius akinius. Reikėtų atsižvelgti į kultūrinės, istorinės kolektyvinės atminties polinkį praeitį supaprastinti, demonizuoti arba idealizuoti. Žinoma, esama lūžinių epochų, kai beprasmybė, egzistencinis maudulys paaštrėja, tarsi išlenda į paviršių, tampa energetiškai stipresni, todėl pradeda atrodyti kaip Likimas. Tačiau galbūt beprasmiškumą galima išprovokuoti bet kur ir bet kada, nes tai yra labiau nuostatos, pasirinkimo, o ne laikotarpio ar juo labiau likimo dalykas.

* Atskiros kalbos reikalauja klausimas, kaip ji tuos vardus formavo, t. y. „darė“, tačiau šį klausimą palikime kitiems kartams.

 

Alekso Andriuškevičiaus – XX a. 9 dešimtmečio antros pusės, Sąjūdžio laikotarpio (1988–1990) ir 10 dešimtmečio vieno iškiliausių Lietuvos avangardistų – paroda „Nerodyti“ veikia Jono Meko Vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius)

 

A. Andriuškevičiaus parodos „Nerodyti“ fragmentai 

Draugai