Metodologinės apybraižos

 

I dalis

Mūsų dailės kritikos savivaizdis tarpsta idealistiniame ir romantiniame ūke, todėl dažnai yra suvokiamas perdėm pakylėtai. Dailės kritikos sistema grįsta veikiau rožinėmis klestėjimo svajonėmis, o ne vertinama pagal tikrąją situaciją. Paprastai kalbama apie kelias ‒ informacinę, vertinamąją, interpretacinę, kūrybinę ir netgi inicijuojančią ‒ dailės kritikos funkcijas. Pasitelkiant šias funkcijas informuojama, transformuojama, kalbamasi, diskutuojama, polemizuojama su „kitu“ ir „savimi“. Taip formuojasi tam tikras diskursas ir kontekstas.

Diskursas ir kontekstas susiję su (profesiniu) kalbėjimu ir kalba. Diskurse ir kontekste veikia profesinis subjektas (šiuo atveju ‒ kaip apibendrintas vienetas). Per dailės kritiką profesinis subjektas struktūruoja ‒ apibūdina, įvardija, o kartais netgi inicijuoja ‒ meninį objektą, apskritai (profesinį) diskursą. Kartu tai yra ir daugiau ar mažiau šviečiamasis projektas, kuriame galima atpažinti pačios profesinės sistemos optimistinio metabolizmo, sveikos raidos ir tobulėjimo modelį: „Bet kalbasi su savimi ne tik atskiri kritikai ‒ kalbasi ir visa kritika. Gan išraiškingai šį užmojį yra suformulavęs (...): „Ironiškai tariant, kritika jau perėjo „oralinę“, „analinę“ stadijas ir atsidūrė veid­rodinėje. Ji atsigręžė į save ir bando išsiaiškinti savo veikimo principus.“ (Alfonsas Andriuškevičius. „Lietuvių dailė 1996‒2005“. – V.: VDA leidykla, 2006, p. 224.)

Tačiau jei jau buvo užsiminta apie veidrodžio stadiją, reikėtų atkreipti dėmesį į kitą svarbų šios psichoanalitinės koncepcijos aspektą, o būtent ‒ galbūt patologišką subjekto savivaizdžio skilimą, kai jis suvokia matąs (ne)idealų atspindį.

Šiame tekste bus bandoma hipotetiškai pasižiūrėti į dailės kritikos ir iš dalies dailėtyros funkcijas kaip (profesinių) kalbėjimo ir kalbos, atspindinčių tiek objektą, apie kurį kalbama, tiek subjektą, kuris kalba, semantikos patologijų dalį. Bus ieškoma ne kokių nors dailės kritikos sutrikimų, o pati dailės kritika (iš dalies ir dailėtyra) bus suvokiama kaip viena iš daugybės patologijos savistabos ir kalbos funkcijų.

*

Dailės kritika tampa veidrodžiu dailei kartu suskaldydama jos tapatumą. Bet ji tampa ne tik veidrodžiu, atspindinčiu kitą, t. y. dailę, tačiau paradoksaliai atspindi ir pati save, taigi šizofrenizuoja ir savo pačios tapatumą. Tada kyla klausimas, kaip dailės kritika, pati būdama šizofreniška, atspindi dailę? Ką ji iš tikrųjų atspindi? Dailę ar savo pačios haliucinaciją? Dailės kritika skleidžiasi kaip paradoksali praktika ‒ tiek dailę, tiek save pačią suskaldo, kalbant Jacques’o Lacano terminais, į aš, kitą ir Kitą. O Kito koncepcija formuojasi per įsivaizduojamo ir tikro santykį. Jeigu santykis probleminis ‒ o jis negali būti neprobleminis ‒ formuojasi tapatumo paranojiškas kliedesys. O šis savo ruožtu yra specifinės patologinės ir gnostinės ‒ tikėjimo dvasinio-mistinio prado viršenybe prieš materiją ir apskritai tikrovę ‒ esminė kalbinė figūra.

Konkretizuojant kliedesio struktūrą, reikėtų pasitelkti ir specifines sąvokas, kurias patogumo dėlei pasiskolinsime iš psichiatrijos ir anomalios psichologijos sferų. Šios sąvokos įvardija patologinius sindromus, kartu ir dailės kritikos kalba išreiškiamų patologijų funkcijas.

*

Vienas svarbesnių terminų, apibūdinančių ir apibendrinančių dailės kritiką bei apskritai dailėtyrą arba kalbėjimą beprasmiais garsais, neaiškių garsų išgavimą liežuviu, gali būti glosolalijos (gr. γλώσσα (glossa) „liežuvis“ + λαλώ (lalô) „kalbėti“, „lalėti“, „murmėti“). Iš dalies glosolalijai semantiškai artima galima laikyti ir kūdikių vartojamą (čia vėlgi prisimename veidrodžio stadiją) paukščių kalbą, arba alaliją.

Religinio, ne tik krikščioniško, bet ir šamaniško gnosio tradicijų ribose glosolalija dažnai būdavo traktuojama kaip dievo kalbėjimas per (profesinį) subjektą, naudojantis sub­jekto ribotais, netobulais kalbos padargais. Iš čia atsirasdavo ir kalbėjimo nerišlumas ‒ marmaliavimas. Iš esmės dailės kritika ir yra glosolalija. O apreiškimo stebuklą atstoja tikėjimas profesinio cecho išskirtinumu ir vertinamąja, interpretuojančia, inicijuojančia, kitaip sakant ‒ emanacine Misija. Dailės kritikoje ir dailėtyroje (kaip ir kitose akademizuotose praktikose) glosolalija paprastai vadinama diskursu.

Kitas svarbus, susijęs su glosolalijos emanacinėmis potekstėmis yra psitacizmo reiškinys, kai atkartojami garsai, žodžiai, frazės, nesuprantant jų prasmės. Psitacizmas būdingas papūgoms, netgi kai kurioms varnų rūšims. Kartu su glosolalija, psitacizmas suformuoja sisteminį darinį, kurį galima būtų pavadinti dieviškuoju apreiškimu per papūgą arba tiesiog institucionalizuotu „papūgos diskursu“. Glosolalija kuria profesinės metakalbos iliuziją, o psitacizmas pripildo šią alterdieviško marmaliavimo terpę tariamomis konkretybėmis, todėl psitacizmas vadintinas kontekstu.

Diskurso (glosolalijos) ir konteksto (psitacizmo) sampynoje galima įžiūrėti dar vieną jiems giminingą ‒ kriptomnezijos ‒ reiškinį. Tai specifinis (profesinis) reiškinys, kai kokie nors prisiminimai (profesiniam) subjektui sugrįžta kaip visiškai nauji ir originalūs. Šitai iš dalies gali būti susiję ir su glosolalinio apreiškimo, taip pat psitacistinio (at)kartojimo etimologija. (Profesinis) subjektas gali tą prisiminimą generuoti kaip originalią mintį, ne tiek ją nevalingai plagijuodamas, kiek išgyvendamas atgijusius atminties turinius tarsi naujos inspiracijos ir mistinės emanacijos šaltinį. Kriptomnezija paprastai reiškiasi kaip sociokultūrinių tradicijos ir progreso, netgi avangardo derinys. Tam tikrame profesiniame diskurse ar kontekste privalu nuolat pamiršti tam tikrus turinius ir juos atrasti iš naujo, kitaip sakant, tikėti jų naujumu ir originalumu. Pažymėtina ir tai, kad mūsų dailės kritikoje dažniausiai pamirštami netgi ne savi turiniai, ‒ nes tokių nėra, ‒ o tai, ką pamiršo kažkas kitas, tiesiog mūsų dailės kritika ir dailėtyra tariamai prisiminė arba netgi atrado.

Taigi glosolalija, psitacizmas ir kriptomnezija kuria paranoidinį profesinio gnosticizmo gaubtą, lietsargį, po kuriuo skleidžiasi visa puokštė patologinių simptomų, sindromų ir specifinių jų funkcijų.