Kęstutis Šapoka. Dailės kritika kaip viena patologijos funkcijų (III)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Metodologinės apybraižos

 

III dalis

Dailės kritiką galima apibūdinti žodžių salotų arba šizofazijos sąvokomis, kai vartojami gramatiškai ir / ar semantiškai susiję žodžiai, tačiau nesukuriantys apčiuopiamos prasmės. Žodžių salotas makroprofesine prasme apibūdina, sakykime, metafizinis klausimas „Ar egzistuoja Dievas?“, į tai gali būti atsakyta padriku žodžių kratiniu, iš dalies galbūt susijusiu su religijos sfera. Pateiksiu mikroprofesinės šizofazijos pavyzdį. Subjektas A klausia: „Pakalbėkime apie kritiškumą. Koks jis geras, koks blogas?“ Į tai profesinis subjektas B atsako: „Jei jau stengtis padaryti išraišką, kritikuoji, tai kritiškumas turi būti argumentuotas veiksmažodžiais, kartais daiktavardžiais, bet ne išgirsti pačias idėjas. Neįtikėtina. O tada niekaip nediskutuojama apie komandą ir apie tai, kas „laimės“. Meno visuomenė Lietuvoje dažnai atsitinka taip, jog pirmiausia – stipri pradžia. Linksnis. Tekstas turi eiti jau pirmu sakiniu – nes mūsų maža ir visi visus pažino. Toks dėsnis.“ Subjektas A vėl klausia: „Norėčiau, kad pratęstum mintį apie gero teksto savybes. Koks tas tekstas turėtų būti?“ Profesinis subjektas B atsako: „Jei prasideda genialios mintys, tada kūrinys yra daug didesnis už būdvardį. Pabrėžtinai.“1

Kaip profesinio diskurso patologinių funkcijų subsindromą, susijusį su žodžių salotomis, galima paminėti ir skambėjimo arba nevalingo rimavimo sutrikimą (clanging disorder) – žinomą kaip nevalingą žodžių derinimą labiau pagal jų skambesį, o ne pagal reikšmes. Tai yra kompulsyvus rimavimas ar aliteracija be loginių žodžių ryšių. Beje, poezijoje tai nelaikoma patologija. Toks galėtų būti nevalingo rimavimo mikroprofesinis pavyzdys: „Paroda vyksta kaip tik laiku – vaiku, tvanku, tranku, paranku, kukū, kakariekū – tuoj viskas prasidės, sėdės, lydės, brydės, suės, sules gėles, peles, piliules, piliu, piliu, pil, pil, pil! Myliu, myliu, mil, mil, mil!“2

Išvardintąsias patologines funkcijas taip pat galima sieti su profesine psichosomatika – maniakiniais hipochondriniais kliedesiais. Jiems būdingos skirtingos emocinės būsenos. Būdingiausia mūsų dailės kritikos maniakinė būsena yra liguistai pakylėta, nerealistiškai optimistinė nuotaika. Tai patologinės fugos sudėtinė dalis. Fuga (dar vadinama parodos recenzija) – disociacinė amnezija – minčių šokinėjimas nuo vienos prie kitos, dažnai nesusijusios, staigus minčių nutrūkimas, išnykimas, tada vėl žodžių salotų, tarptautinių terminų ir pan. antplūdis.

Skiriamos trys maniakinės pakilios profesinės nuotaikos rūšys – pikta manija, kai šalia pakilios nuotaikos reiškiasi pyktis, irzlumas; neproduktyvi manija, kai profesinis subjektas linksmas, tačiau pasyvus ir nieko nedaro; manija su stuporu, kai profesinio subjekto nuotaika pakili, tačiau stipriai sulėtėjęs mąstymas. Tai bene būdingiausia nūdienos mūsų dailės kritikos būsena.

Kartais dailės kritikai būdingas profesinis nihilistinis kliedesys. Tai nuostolio kliedesys ir visceralinė haliucinacija, nes profesiniam subjektui atrodo, kad yra puolamas (ypač „eretikų“), praranda kraują, širdį, žarnas, žodžius ir mintis, apskritai jis ir jo profesinė gnostinė sistema griaunama. Profesinis subjektas dažnai jaučia, kad jo plaučiuose, skrandyje, širdyje, žarnyne yra svetimkūnių – daiktų ar gyvūnų. Gali jausti savyje varlę, gyvatę, vėžį... netgi profesinį eretiką, Svetimą. Jaučia, kaip gyvis juda viduje, gali nurodyti netgi judėjimo kryptį. Profesinis subjektas tokiu atveju teigia, jog gyviai ar eretikai graužia jo širdį, kepenis, valgo kitus vidaus organus. Profesinis eretikas neva gali išdžiovinti jo smegenis ar išgarinti kraują, pavogti širdį, inkstus, plaučius, taip pat kalbos padargus, sunaikinti mąstymo konstrukcijas ir metodologijas. Šis profesinis kliedesys gali peraugti į parafreninį sindromą, kai nemažą jo dalį užima nemirtingumo ir ekspansinis kliedesys. Profesinis subjektas tada jaučiasi nemirtingas, neturintis organų, mirtingo kūno, veikiantis kaip automatas, kompiuteris arba netgi Demiurgas.

Iš dalies anksčiau aptartos metakalbinės profesinės patologinės funkcijos kultūrine prasme artimos ideomotorinėms būsenoms, kurias bandė sukelti, išprovokuoti dadaistai, siurrrealistai, taip pat spiritualistai ir įvairių kultūrinių tradicijų letristai, būsenos, kurias patirdavo šventieji arba, priešingai, apsėstieji. Tačiau arčiausiai ideomotorikos šerdies yra, ko gero, patologinės būsenos, artimos apsėstiesiems. Pavadinkime tai mechaniniu paradoksu arba paradoksalia mechanika, kompulsyvumu, nevalingu nonsensu.

*

Apibendrinant galima sakyti, kad visus šiuos profesinio kalbėjimo simptomus ir sindromus apibūdina anozognozijos reiškinys. Anozognozija (gr. ἀ- „be“, νόσος „sutrikimas“ ir γνῶσις „žinojimas“) – savistabos trūkumas, apibūdinamas negebėjimu atpažinti savyje patologijos. Patologinė kalbinė padėtis šiuo atveju yra nevalinga, kitaip sakant, neįsisąmoninama, arba dengiančioji, funkcija. Tai yra patologiniai „kailiniai“, apgobiantys subjektą ir jo kalbėjimą.

Profesinis įsisąmoninimas yra iliuzija, pasireiškianti viena kitą užklojančiomis ir tariamai pagrindžiančiomis racionalizacijomis. Profesinis subjektas galbūt ir nujaučia patologiją, tačiau ne tik neatpažįsta jos savyje, bet ir nemato savęs joje. Anozognozija reiškiasi profesinės misijos sureikšminimu, t. y. mistifikavimu, arba savitu gnosticizmu. Taip formuojasi paranojinio-gnostinio kliedesio uždaras ratas. Šis kliedesys gali apimti viską aplinkui, tačiau pats sau jis neatrodo kliedesys.

Galima sakyti, dailės kritikos ir dailėtyros, kaip paranojinės-gnostinės sistemos, patologinė struktūra – glosolalija, psitacizmas, echolalija, papilalija, žodžių salotos, graforėja, logorėja, kaprolalija, taip pat dar kompleksiškesnės patologijos – hipohondrinė, parafreninė maniakinės būsenos kaip metaanozognozijos ir metaasomatognozijos funkcijos, yra pseudoontologiškai susisaistę su paranojiniu-gnostiniu nonsensu, o lietuviškai tiesiog – neprasme.

Neprasmė skiriasi nuo beprasmybės. Beprasmybė implikuoja prasmės nebuvimą, jos stoką, o neprasmė – tam tikrą talpą, užpildymą ir perpildymą kažkuo, kas nėra prasmė, bet uzurpuoja, paneigia ir paradoksaliai dubliuoja jos funkcijas.

 

1 Dialogo kalbinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: „Atsispirti balsams: pokalbis su menotyrininke Laima Kreivyte“, 7 meno dienos, Nr. 800, 2008-05-02, http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307035750/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=800&kas=straipsnis&st_id=8322.

2 Diskursinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: Agnė Narušytė. „Tuoj: Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“ VDA galerijoje „Artifex“, 7 meno dienos, Nr. 13 (1207), 2017-03-31, www.7md.lt/daile/2017-03-31/Tuoj.

Draugai