Tęsiant mintis apie viešųjų erdvių meniškumą

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad kažkas šviečiantį angelą prie Užupio jau apipaišė. Žinoma, aš, kaip tipiškas humanitaras, bijočiau pats gadinti skulptūrą, kad sau nepakenkčiau. Bet sveikinu drąsuolius!

Tą pačią dieną, važiuojant paneriu, teko matyti ir Mindaugo Navako „Dviaukštį“ Goštauto gatvėje, „papuoštą“ kukliu grafičiu. Susimąsčiau apie smulkų vandalizmą, išreiškiamą, pavadinkime, meninėmis priemonėmis. Kai vartojame žodį „meninėmis“, ko gero, į galvą šauna ne vien pačios priemonės, tačiau tarsi ir natūraliai iškyla sąvoka „leistinas“. Keista, tačiau meniškumas, nors iš pažiūros susijęs su laisve, polėkiu, kažin kodėl iš karto asocijuojasi su žodžiu „sankcio­nuota“. Paradoksalu, tačiau pažvelgus atidžiau, meniškume kažin kaip tarpsta būtent įvairiausi apribojimai, draudimai, suvaržymai, netgi ne estetine, bet socio­ideologine prasme. Kitaip sakant, meniškumas, o ypač sąvoka „tikrasis menas“, nesvarbu, kas ją naudoja – „tradicionalistai“ ar tie, kas gina „šiuolaikiškumą“, – yra tapusi sisteminio valdymo ir paklusnumo sinonimu.

Kodėl vieni meno ar meniški pavidalai tarsi neliečiami, o kitos meniškos formos laikomos vandalizmu? Kaip vieni objektai ar meninės formos, ypač kalbant apie viešąsias erdves, tampa kone šventi, o kiti atsiduria socioideologiniame užribyje? Vienas meno ar meniškas formas sankcionuoja valstybinė ar privataus kapitalo galia, o kitų – ne? Niokojama privati ar valstybinė nuosavybė... Tačiau ir vėl atsimušame į sankcionuoto meniškumo klausimą. Galima sakyti, kad per meniškumą ir meną žmonės išmokomi būti paklusnūs.

Sakykime, mieste yra viešųjų erdvių, architektūros ir vadinamųjų skulptūrinių objektų. Viešąsias erdves nusėdę „sankcionuoti“ skulptūriniai objektai, žinoma, susiję su tiesiogine ideologija. Iš pažiūros jie tarsi ir beprobleminiai, tačiau tik iš pažiūros. Kai omenyje turime istoriją ir skirtingus politinius režimus, situacija nebeatrodo tokia paprasta.

Yra skulptūrinių objektų, inicijuotų privataus kapitalo ir / ar sankcionuotų valdžios struktūrų. Kad ir šviečiantis angeliukas. Nors tas angelėlis ir piktina dalį visuomenės, tačiau tai mažesnioji visuomenės dalis. Ji mažiau susijusi su sankcionuojančiomis grupėmis. Be to, pasipiktinimas išreiškiamas dažniausiai kultūrinėje spaudoje, kuri, būkime teisingi, priskiriama marginalinei sferai ir kurią skaito keletas naivuolių, kurie nori būti kultūringi. Todėl didesnių problemų tiems, kas sankcionavo, nekyla ir į tai dėmesio nekreipiama.

Yra vadinamųjų oficiozinių skulptūrinių objektų, kurie buvo sankcionuoti ir tiesiog pastatyti kaip paminklai kunigaikščiams, V. Kudirkai. O įvairios pretenzijos reiškiamos jiems post factum, be to, vėlgi mažesniosios visuomenės dalies, nebeimamos domėn. Maža kas ką burba – šaukštai po pietų. Be to, nuomonių įvairovė – demokratijos garantas.

Yra oficiozinių skulptūrinių objektų, kurie dar turi būti pastatyti, ir čia jiems, tiksliau, jų projektams reiškiamos pretenzijos (neretai dėl prastos „meninės kokybės“ ar „pasenusios išraiškos“) kartais vis dėlto daro įtaką sankcionavimo procesui. Taip yra, tarkim, ir Lukiškių aikštės atveju. Tiesa, kadangi pretenzijos dažniausiai reiškiamos tiesiog dėl tam tikrų grupių (menininkų, menotyrininkų ir kitų profesinių ekspertų) didesnių privilegijų sankcionavimo sistemoje, pats sankcionavimo, legitimavimo faktas šiuo atveju neginčijamas.

Kai kurie skulptūriniai objektai viešosiose erdvėse sankcionuoti ir pastatyti kaip meniniai objektai, tiesiogiai neišreiškiantys ideologijos. Tačiau jie visuotinai problemiški, nes, sakykime, yra sukėlę didesnės ar labiau matomos visuomenės dalies (ar bosuomenės, atsiprašau, norėjau parašyti – visuomenės vardu ciniškai prisidengiančios komercinės spaudos) pasipiktinimą, kaip antai atsitiko su liaudyje vadinamu „Vamzdžiu“. Šiuo atveju pretenzijas reiškia ne tiek profesinė mažuma, kiek plačioji visuomenė ar kažkas, kas manipuliuoja jos įvaizdžiu, todėl daroma gerokai didesnė įtaka sankcionavimui, nors ir post factum. Tačiau ir šiuo atveju sankcionavimo aktas neatšaukiamas.

Didesnė painiava kyla, kai sankcio­nuotus meninius pavidalus „papuošia“ nesankcionuota meninė išraiška. Sakykime, kai ant architektūros atsiranda grafičių, o dar įdomiau, kai ant sankcio­nuotų skulptūrinių objektų atsiranda nesankcionuotų grafičių.

Tai parazituojantys, arba nelegalūs, grafičiai, kurie laikomi bjauriais, bjaurojančiais ir už kuriuos numatyta administracinė atsakomybė. Nors čia grožio ir bjaurumo santykis, geriau pamąsčius, labai jau slidus, nes juk kiek galerijose, parodose visokios bjaurasties, visokio niekalo, apsimetančio gražia tapyba, prasmingu menu, vizijomis ir panašiai. Tačiau kadangi viskas sankcionuota, pateikiama kaip tikras menas, tai tarsi savaime suprantama kaip gražu. Sakykime, dažnas žiūrovas, pasąmonėje kokią galeriją priimdamas kaip a priori estetiką sankcionuojančią erdvę (instituciją), į bet ką joje spoksos jei ne susižavėjęs, tai bent pagarbiai, nes tai juk – menas.

Netgi ne taip radikaliai traktuojamas estetinis avangardas šiuo atveju tampa kiek problemiškas. Imkime kad ir skulptorių Vlado Urbanavičiaus ir Mindaugo Navako paskirus skulptūrinius objektus kaip tipiškus atvejus. Kalbu apie M. Navako „Kablį“ įmūrytą į buvusių Geležinkeliečių kultūros rūmų fasadą, „Dviaukštį“ Goštauto gatvėje ir V. Urbanavičiaus vamzd..., atsiprašau, „Krantinės arką“, papuošusią Neries krantinę. Abu skulptoriai sovietmečiu bent kurį laiką sąlygiškai buvo avangarde ar opozicijoje oficialiai legitimacinei (estetinei) ideologijai, bent jau simboliškai kovodami už tam tikrą kūrybinę laisvę. Už savo meniškumo supratimą. Jį M. Navakas yra įvardijęs kaip tiesos sakymą kūryboje, kūrybos priemonėmis. Tiesos sakymas kūryboje, žinoma, gali disonuoti su grožio principu ne tik estetine, bet ir ideologine prasme. Taigi čia buvo ir lašas nelegalumo, protesto. Atgavus nepriklausomybę abu skulptoriai, viena vertus, tarsi tapo kūryboje laisvi, atsikratė nelegalumo, tačiau paradoksaliai vis tiek atsimušė į tam tikros dalies visuomenės abejingumą ir nesupratimą. Netgi aršius protestus, kaip minėto „Vamzdžio“ atveju. Pasirodo, tiesos sakymo tam tikrai visuomenės daliai, matyt, nereikėjo sovietmečiu, nereikia ir dabar. Jie to paprasčiausiai nesuvokia kaip tiesos sakymo.

Keista, tačiau ir atgavus nepriklausomybę skulptoriai buvo tarsi įstumti į avangardistų vaidmenį iš naujo, nors to, žinoma, nei siekė, nei norėjo. Pačius menininkus piktino ir glumino toks visuomenės dalies pasipriešinimas, nes jie manė, kad, atgavus nepriklausomybę, jų propaguojama estetika ir kūrybos laisvė turi tapti oficialiai sankcionuota ir neginčijama. Atrodė, valstybės nepriklausomybės siekiai savaime sutampa su jų propaguojama estetine samprata. Tačiau tai buvo sovietmečiu susikurta iliuzija.

Tai svarbu netgi kalbant apie subtilesnius klausimus pačioje meno sistemoje. Kad ir XX a. 10 dešimtmečio mūsų tarpdisciplininio meno, kaip avangardo požymių turinčio reiškinio, tuometis ir dabartinis statusas. Sakykime, įdomus Dariaus Žiūros atvejis. Šis menininkas garsus kaip savito poetiško medijuoto žvilgsnio meistras. Daugeliui turbūt žinomi D. Žiūros kūriniai, kuriuose tiesiog videokamera fiksuojami pozuojantys žmonės. Toks sąmoningai ambivalentiškas žvilgsnis. Daug prirašyta apie šio D. Žiūros žvilgsnio gilias filosofines potekstes, kuriose, žinoma, turint omenyje vietinę situaciją, būta ir dalelės šiokio tokio maišto prieš vadinamąją lietuvių tyliojo modernizmo dailę. Be to, tas filosofiškumas tarsi savaime oponavo tiesmukai suvokiamam estetiniam ir / ar ideologiniam populizmui. Tačiau D. Žiūra ima ir sudalyvauja oficioziniame sankcionuoto meno konkurse (Lukiškių aikštės). Tai nėra savaime blogai. Bet jis siūlo šiam projektui, galima sakyti, savo kūrybos esmės surogatą, tą patį principą – prieš videokameras stovi žmonės – tik gerokai supaprastintą ir subanalintą. Šį kartą tai tiesiog tylos minutė, toks populistinis patriotiškumas. Pigoka spekuliacija savo ankstesne kūryba. Nesuprantu, ką tai menininkui duoda?

Tokiu atveju kyla klausimas, ar D. Žiūra taip tyčiojasi iš šio konkurso, ar visa jo ankstesnė kūryba tebuvo kičas, o menotyrininkų (-ių) gilūs tekstai apie jo kūrinius – melas ir veidmainiavimas. Iš tiesų, šitai kelia minčių apskritai tiek apie mūsų tyliojo modernizmo, tiek vėlesnio tarpdisciplininio meno maištingumą. Ko gero, tiek tylieji modernistai, tiek ir jaunieji tarpdisciplininkai revoliucionieriai tiesiog visada ir siekė pakliūti į sankcionuoto meniškumo, legitimios galios veikimo zoną, o avangardines ar netgi revoliucines etiketes, potekstes vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu sukūrė pati socio­ideologinė situacija.

Avangardinių intencijų, ko gero, nei sovietmečiu, nei nepriklausomybės pradžioje nebuvo. Intencijos visada krypo į sankcionavimo pusę, tiesiog pati sovietinė ar posovietinė sistema dėl lankstumo trūkumo tokios estetikos nesankcionavo arba priklijavo tuo metu patogias, tam tikroje meno sistemos dalyje perkamas revoliucines etiketes.

Kalbant apie tyliuosius modernistus, atgavus nepriklausomybę šis sankcionavimo ilgesys įgavo apčiuopiamus ir paradoksalius pavidalus, nes skulptoriai manė tiesiog neteisingą ir žemo meninio lygio (sovietmečiu) sankcionuotą estetiką pakeitę teisinga ir aukšto meninio lygio (jų pačių), šiuolaikiška sankcionuota estetika, todėl nustebo, kad jai buvo taip stipriai pasipriešinta. Čia aktyvuojasi ir elitizmo, apeliavimo į prievartą aspektas, kadangi tiek skulptoriai, tiek juos gynę menotyros atstovai ir atstovės, kaltino tamsiąsias mases elitinio šiuolaikinio meno neišmanymu ir kartu reikalavo, kad šis tamsiosios liaudies skonį į aukštesnį lygį pakylėjantis menas būtų oficialiai sankcionuojamas, ginamas ir paskelbtas oficialiu. Be to, tie, kas mano sakantys teisybę, greitai gali pulti į aršų fundamentalizmą.

Tačiau šiuo atveju įsipainioja dar ir nelegalūs grafičiai, kuriais išpurškiami tiek M. Navako „Kablys“, tiek V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Šis aktas sankcionavimo paradoksą dar pagilina. Kyla klausimas, kiek vadinamasis avangardas (ne)gali toli eiti, kad jis taptų (nebe)legitimus? Koks šiuo atveju skirtumas tarp avangardo ir sankcionuoto meniškumo? Koks nelegalaus meniškumo vaidmuo? Kuri meninė forma šiuo atveju avangardiškesnė ir nuoširdesnė? Galima argumentuoti, kad avangardas yra menas, o grafičiai – ne. Tačiau meną, jo statusą ir tikrumą apibrėžia vėlgi tam tikra sistema, galia. Tokiu atveju, jeigu avangardas įmanomas tik meno sistemos ribose, vadinasi jis a prio­ri yra ideologinis kičas, melas ir veidmainiavimas.

Šiais – „Kablio“ ar „Vamzdžio“ – atvejais susiformuoja prasminė pynė. Šie kūriniai, viena vertus, yra sank­cionuoti, kita vertus, turi tam tikrą sąlygiško nelegalumo, avangardiškumo prieskonį, bent jau specifinėje vietinėje situacijoje. Tačiau ant jų pačių atsiranda dar nelegalesnis meniškumas. Ar tokiu atveju griežtai atsiribojama nuo baisių keverzonių, sugadinusių tikrą meną, subjaurojusių sankcionuotą meniškumą (ir atitinkamą tiesos sakymą), ar solidarizuojamasi su tuo nelegaliu meniškumu, ginant jo ir kartu savo meniškumo nepriklausomą, avangardinę poziciją ir statusą? Taigi sąmoningai liekama avangardo pozicijoje. Kitaip sakant, jeigu meniškumas susijęs su tiesos sakymu, kiek tiesos sakymas turi būti sankcionuotas sistemos? Kiek jis turi būti sistemiškas, legitimus? Kiek tiesa susijusi su oficiozinės galios pozicija?

Kita vertus, kyla klausimų ir apie nelegalaus meniškumo ribas? Kodėl, sakykime, grafitininkai „išpuošia“ labiausiai neįtikėtinas, kartais sunkiai pasiekiamas architektūros vietas ir netgi „Kablį“ su „Vamzdžiu“, tačiau neliečia kitų sankcionuotų skulptūrinių objektų? Ar šiuo atveju suveikia vis dar gaji tikro meno sakralumo ir neliečiamumo klišė?

Sakykime, „Kablys“ ir „Vamzdis“ nelegalaus meniškumo atstovams atrodo mažiau meniški nei kiti sankcionuoti skulptūriniai objektai, padaryti iš mažiau taurių medžiagų, todėl apipaišytini? Ar tiesiog tam tikri skulptūriniai objektai viešosiose erdvėse labiau saugomi ir už jų apipaišymą numatytos griežtesnės bausmės? Ar sankcionuoti skulptūriniai objektai tiesiog neparankūs grafičiams?

Gali būti, kad apipaišyti metaliniai „Kablys“ ar „Vamzdis“ yra nors ir sankcionuoto meniškumo pavyzdžiai, tačiau per daug problemiški ir abejotini. Todėl mažiau saugomi. Taip juos sankcionavusi galia tarsi nusiplauna rankas. O kitų, labiau oficiozinių, labiau susijusių su galios struktūromis, skulptūrinių objektų apipaišymas būtų prilyginamas jau antivalstybinei veiklai?