Kęstutis Šapoka. Sniegas yra pridėtinė žiemos vertė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gyčio Norvilo paklausiau, ar „Lit­menio“ numeris bus teminis? Redaktorius atsakė, kad ne, bet jeigu ieškau temos straipsniui, galįs pasiūlyti... apie gamtą arba apie parodų rutiną. Ką gi... Gerai, kad truputį pašalo ir pasnigo... jau trūko to šaltuko, speigelio. Kokia žiema be sniego. Be jo žibėjimo ir girgždėjimo. Žiema žiemužė žiemužėlė. Balta balta kur dairais. Arba dar vienas, iš vidurinės mokyklos ketvirtos penktos klasės folkloro: „Užšalo upės ežerai, jau pisas lapės ir vilkai.“ Štai ir garsaus poeto eilės: „Ledo rūmuose nuo seno / Senis Šaltis sau gyveno / Ir turėjo jis anūką ‒ Šaltanosį Ledinuką...“ Sutrumpinčiau ‒ Sniečkų.

2017 m. neįvyko Alytaus meno streiko bienalė, nes Kultūros taryba šiam renginiui neskyrė pinigų. Taigi vis tiek išėjo tarsi streikas. Tačiau psichodarbininkai sugalvojo išeitį ‒ bendraminčiai ir šiaip smalsuoliai iš Alytaus, Vilniaus, Londono ir kitų Europos miestų susimetė po keliolika eurų, pasiskolino mini autobusiukus ir jais kas iš Alytaus, kas iš Vilniaus, kas iš Londono, pajudėjo į Kaselio „Dokumentą“. Tenai nuvykę ir susirinkę krūvon, bandė tą renginį iš daugybės parodų, vykstantį kas penkerius metus, parazituoti, švelniai trukdyti ar trikdyti. O kai kurie uoliai lankė apmokestintas parodas. Gal ką nors „aktualaus“ galima bus panaudoti sugrįžus į Lietuvą, rengiant kokią personalinę parodėlę.

Beje, gal prieš metus, kai psichodarbininkai sugalvojo žaisti futbolą „Tate Modern“ galerijoje, prisistatė apsauga ir įsivėlė į ilgas, galima sakyti, filosofines derybas, į disputą1. Bet iš muziejaus nevilko. Arba kai to paties Londono Highgate kapinėse psichodarbininkai, susikibę rankomis, rateliu šoko aplink Karlo Markso antkapį, giedodami šamaniškus užkeikimus2, apsaugos darbuotojų nepiktai buvo paprašyti elgtis santūriau, tačiau jėga iš kapinių taip pat niekas nestūmė.

Kaselyje apsauga, saugodama tikrąjį šiuolaikinį meną nuo „padugnių“, elgėsi kitaip. Trikdytojai, bandę ten žaisti trišalį futbolą, taip pat ir šalia didžiulės instaliacijos iš knygų, buvo vaikomi ir šiurkščiai stumdomi. O vieną futbolo žaidėją moteris apsauginė (sic!) pagriebė ir su kamuoliu netgi išnešė lauk (sic!)3.

Kas dar? LTMKS toliau vykdė projektinę veiklą „Sodų 4“ ir tenai viskas buvo tarsi normalu. Tiesa, dar viena paminėti verta iniciatyva ‒ prieš porą metų Utenoje startavusi kūrybinė erd­vė – galerija „Pokšt“. Menininkė Jurgita Žvinklytė, taip pat prisidedanti prie galerijos veiklos, pasakoja: „Pokšt“ įkūrė uteniškis Tomas Karklinis ir Lina Praudzinskaitė (kilusi iš Kauno) 2015 metais. Kai Lina gavo Kultūros tarybos menininko stipendiją, atsikėlė į Uteną ir įkūrė galeriją Tomo surastoje erdvėje, kuri iki tol veikė labiau kaip sandeliukas. Ir ten kvietėsi jaunus kūrėjus. Galerija veikia tik šiltuoju metų metu. 2016 m. buvo įkurta VšĮ „Taip Kitaip“ per kurią „Pokšt“ teikė paraišką LTKT tęsti parodų ir dirbtuvių ciklui. Nuo 2017 m. tame pačiame pastate „Pokšt“ prasiplėtė – įsikraustė į palėpės patalpas, kur buvo pradėti organizuoti koncertai, dirbtuvės. Mūsų veiklų zona: palėpė, galerija, kiemelis. Tuo metu aš prisijungiau ir dar viena uteniškė. Taigi, pagrindiniai finansai ateina iš Kultūros tarybos laimėtų projektų, taip pat remia Utenos savivaldybė. Kai kuriems renginiams, pvz.: Tomo organizuojamai laivelių šventėi skirtai vaikams, susirandam ir smulkių remėjų, kurie remia per dovanas. 

Už patalpas reikia mokėti, tad tik per projektus pavyksta išlaikyti patalpas, bet ne visiems metams. Buvo laikas kai leido būti erdvėse iki atsiras nuomotojai kurie galės mokėti už patalpas... iki vėl gavom finansavimą. Be Kultūros tarybos projektų darom daug visokių kitokių renginių, susibūrimų ir išsišokimų mieste be jokių finansų. Komandoje esam 4 plius „Pokšt“ draugai, kurie karts nuo karto prisideda. Mūsų veiklos sritis gana plati – veikiame atsižvelgdami į vietos kultūrą, tiksliau jos nebuvimą: truko galerinės erdvės nebuvimas, kur galėtų atsirasti darbai be remelių, ir nepakabinti ant virvelių, parodant kuo platesnę kūrybinę įvairovę; koncertai ne komercinio pobūdžio – atsivežam daug eksperimentikos; kita kryptis yra bendruomenės stiprinimas – blusturgiai ir kiti ekorenginiai, netradicinės šventės vaikams, tėvams. Dėl to atsitinka taip, kad į eksperimentinės elekt­roninės muzikos vakarą ateina tėvai su vaikais, nes jiems patiko prieš tai daryta stovykla vaikams. Dabar randasi ir „dvasiniai“ susibūrimai – kaip pvz.: gongų vakarai. Nesuderinama eklektika – tokie, kokie mes patys esam, dėl to atsiranda netikėti junginiai kurių ir siekiame“4 (iš susirašinėjimo elektroniniu paštu su Jurgita; cituoti leido).

Žinoma, aš iš dalies veidmainiauju –­ „Pokšt“ galerijoje dar nė karto nebuvau, nes sudėtinga ištrūkti iš darbo. Tačiau viešai pasižadu nuvažiuoti, kai pavasarį prasidės jų aktyvesnė veikla. Tuo labiau kad Utena ir šiaip nėra man svetima. Kad ir kaip būtų, inicia­tyva primena XX a. 10 dešimtmečio pirmąją pusę: natūraliai atsirado poreikis regione turėti tarpdiscipliniškesnę (bendravimo) terpę, tačiau be tiems laikams būdingos pozos, patoso, suvaidinto, milžiniškomis Sorošo premijomis pakurstyto revoliucingumo ‒­­ tiesiog norima bendrauti, veikti, bendradarbiauti, kurti.

*

Tačiau grįžkime prie parodų rutinos. Taigi Vilniuje ir Kaune šiuolaikinio ir nešiuolaikinio meno baruose 2017 m. buvo kas? Ko gero, beveik nieko įdomaus. Institucinė nykuma ar dykuma, taip pat turginio meno apoteozė išliaupsintoje mugėje. Ir visa tai desperatiškai vaidinamo klestėjimo, parodų gausybės, tariamo karnavalo fone.

Panašu, kad 2017 m. toliau klestėjo ir tarsi vėžys vis plito vadinamoji tapyba. Net ir aš vėl pradėjau tapyti kažką turginio. Nors pats nesuprantu – kodėl?! Kaune suorganizuota eilinė neeilinė prestižinė -nalė. Pompastiškai simuliuodama kritiškumą ir kairuoliškumą, šias sąvokas ir toliau nuosekliai neutralizavo, paversdama konjunktūriniu arba tiesiog instituciniu karjeristiniu kritiškumu, t. y. jo simuliakru. Aš, kaip vienas projekto „LT100“ kuratorių, kviečiamas atsisakiau dalyvauti Kauno bienalėje. Bet kuratorės, nieko nelaukdamos, man už akių pasiūlė bienalėje dalyvauti projekto menininkui Danui Aleksai su „LT100“, kaip jo autoriniu projektu. Sauliui Grigoravičiui, dar vienam iš „LT100“ kuratorių, užteko padorumo nesisavinti projekto, nes autorystė juk kolektyvinė... Na, su menininku mes vis dėlto radome kompromisą, susitarėme, nes jis pasirodė lyg ir sąžiningas. Vis dėlto vėliau spaudoje aptikau pristatomą D. Aleksos (sic!) autorinį, „verčiantį susimąstyti“ projektą „LT100“... Ką gi.

Tai priminė man dar vieną istoriją, kai ŠMC 2010 m. rengė parodą „Lietuvos dailė 2000–2010“ ir aš, solidarizuodamasis su Redu Diržiu, Alytaus DAMTP5 ir visais kitais išnaudojamais (-omis) menininkais (-ėmis), taip pat atsisakiau dalyvauti, nors buvau kviečiamas kaip menininkas į projekto „institucinės kritikos“ skyrelį. O per atidarymo spaudos konferenciją, į kurią smalsumo dėlei užsukau, kažin kokiai žurnalistei paklausus, ar buvo atsisakiusiųjų dalyvauti projekte, ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas staiga susimėtė, taip nepatogiai susimuistė ir kiek nemaloniai greitakalbe išbėrė: „Atsisakė du menininkai, bet jie pateikė patenkinamas priežastis...“ Įdomu, kokias? Atnešė tėvų rašytus raštelius, kad serga, ar panašiai? Cyrk na droce.

Kas dar? Manau, kad Konstantinas Bogdanas (jaunesn.), turėdamas už pečių savo tėvo etine prasme nekokios kūrybos, sovietmečio privilegijų, statuso, materialinės gerovės ir t. t. bagažą, iki šiol kaip menininkas gana sumaniai ir korektiškai laviravo, nesiveldamas į pigų politikavimą. Todėl nesuprantu, kas jį pastūmėjo bienalėje sukurti tokį neskanų „tremtinių konceptualizmą“? Suprantu, kad vaikai už tėvus neatsako, bet vis tiek Bogdano vyresniojo sovietinio ciniško karjeristinio bagažo nepaisyti neįmanoma. Jis juk niekur nedingo, neišgaravo. Manyčiau, šiuo atveju reikėtų turėti padorumo tremtiniais nespekuliuoti ir nemanipuliuoti.

Gerbiu K. Bogdaną (jaunesn.) kaip nuoseklų konceptualistą, tačiau, man atrodo, su tokiais apsimestiniais kūrinėliais labai greitai galima nuslysti į kazimierėnišką ar grigaliūnišką ideologinį kičą, davatkišką veidmainiavimą.

Apskritai, stebint pastarųjų penkerių šešerių metų mūsų, bent jau Vilniaus, meno sistemos situaciją, neapleidžia keistas déjà vu, tarsi būtų grįžęs soviet­metis, tik dekoracijos ir lozungai iš dalies pasikeitę. Net ir dalyviai beveik tie patys. Beje, tai pastebiu jau nebe aš vienas. Štai Jurijui Dobriakovui, gana draugiškam mūsų šiuolaikinio meno konjunktūrinės sistemos atžvilgiu, irgi kyla klausimų: „...šiais metais (2017 m., ‒­ aut. past.) mane labiausiai stebinusi vietinė tendencija – vis daugiau jaunų perspektyvių menininkų, ką tik pabaigę studijas ar net tebestudijuodami, skuba vienaip ar kitaip susisaistyti su institucijomis, „automatu“ suteikiančiomis atitinkamą statusą ir prieigą prie išteklių. Panašu, kad neinstitucinės autonomijos poreikis jiems šiandien nebėra prioritetas, o institucijos, ypač privataus kapitalo, tampa savotišku prekės ženklu ir kokybės garantija. (...) Viena vertus, gerai, kad jauni menininkai gauna tokį palaikymą, bet neramu, jog tokiu būdu iškreipiamas šiuolaikinio meno kūrėjų spektro vaizdas – matomiausi tampa tie, kurie kuria vienai ar kitai institucijai palankiu stiliumi, o institucijos ta savo atrankos ir legitimacijos galia neretai manipuliuoja, pristatydamos savo globojamus menininkus kaip absoliučiai įdomiausius vietiniame lauke. Šiuolaikinio meno institucionalizacija ir integracija į verslo tink­lus Lietuvoje stiprėja, tik skirtumas tas, kad žaidimo taisykles ima diktuoti ne didžiosios institucijos, veikiančios jau keletą dešimtmečių, o lankstesni ir viešųjų ryšių realijas geriau suprantantys nauji galios centrai.“6

P. S. Beje, kai išsijuosęs visus kritikuoju, tariamai kuriu neapykantos tekstus, tai darau ne todėl, kad manausi esąs geresnis ar moralesnis. Priešingai, esu toks pats morališkai supuvęs ir degradavęs kaip ir mes visi, kaip jūs visi. O gal netgi dar blogesnis. Todėl tai jokiu būdu nėra neapykantos tekstai. Rašau ne iš tobulojo, ne iš aukštesnės pozicijos, bet iš to puvėko, vadinamosios meno sistemos, vidaus. O 2018-ųjų pradžiai dar viena bloga kultūrai žinia ‒ Nacionalinėje bibliotekoje atsidaro „Individualistų“ paroda.

 

1 {youtube}www.youtube.com/watch?v=a5MGYEOCfoo{/youtube}

2 {youtube}www.youtube.com/watch?v=QMnx_J3AeVM{/youtube}

3 {youtube}www.youtube.com/watch?v=mgzE6xQnCw8{/youtube}

4 Citatos kalba netaisyta, – red. past.

5 archyvas.7md.lt/lt/2010-05-14/daile_2/viesas_atsisakymas_priimti_desimtmecio_meno_zvaigzdes_statusa.html

6 „Ką prisiminti, ką užmiršti? Rašančių apie dailę ir fotografiją kalėdinė apklausa“ (Jurij Dobriakov). 7 meno dienos, Nr. 43 (1237), 2017-12-22. Internetinė prieiga: www.7md.lt/tarp_disciplinu/2017-12-22/Ka-prisiminti-ka-uzmirsti

Draugai