Mantas Balakauskas. Sterilizacija

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka
Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

 

Štai poetas Gytis Norvilas prisipažįsta („Literatūra ir menas“, 2019 06 28, Nr. 13) nebetikintis teksto galia. O man kaip tik atrodo, kad vienintelės prieigos, kuriose dar galima pasiautėti, yra vietos, kur dominuoja kalba, tekstas. Nes dar iš visų jėgų įtempus jusles gali įžiūrėti, jog tai visa savo esybe nėra prekė. Ten dar slypi kažkas nepavaldus visuotiniam „perku ir parduodu“. Tai filosofija, poezija, atitinkamos prozos formos. Galbūt dėl to šie dalykai ir atrodo menkesni, mat nepavyksta iš pirmo žvilgsnio įvertinti naudos, nes nauda nėra čia ir dabar. Net negali pasakyti, ar jos apskritai esama. Iš čia ir didysis grožis, ta nauda, jei jos yra, kažkur ateityje, kurios negalime numatyti, o tuo pačiu ir nusipirkti. Kai kam ji tiesiog nepasiekiama. Tad peršasi išvada: vienintelė adekvati reakcija į susidariusią situaciją yra tapti kuo nenaudingesniems, eiti į priešingą pusę, kad ir kas kelyje nutiktų.

Taip, vis dėlto dabar jau nebe teksto era, galbūt greit nebebus ir vaizdo. Tačiau, man atrodo, tai savotiškai išlaisvina nuo bet kokių primestų taisyklių ir leidžia rašyti kaip tik nori ir ką nori. Teksto galioms sunykus jis gali būti toks, kokio nori. Jis pagaliau gali būti visur. O mūsų garbaus muzikanto Andriaus Mamontovo nusišnekėjimas, kad esame maža agrarinė valstybė, šiame kontekste reiškia, jog čia yra vietos daryti, kas tik į galvą šauna. Neribotos galimybės, tik reikia įjungti neribotą fantaziją ir drąsą. Kas dabar pasakys, kad negalima taip rašyti? Kurti filmų? Tapyti? O ką? Kodėl negalima? Kas atsitiks, jei padarysim taip, kaip mums atrodo? Lyg turėtume ką prarasti, kai jau tiek prarasta. O jei ir kažkas atsitiks, vadinasi, galios tikrai yra. Ši visuotinė sterilizacija vis dar tėra paprasčiausia iliuzija, kuria galime tiesiog netikėti arba – dar geriau – jai nebeteikti jokios didesnės reikšmės.

Jei G. Norvilas tame pačiame tekste prisipažino nukalęs porą kaukazinių slyvų, tai aš Vilniuje, Bokšto gatvėje, pirmo kurso vasarą genėjau ir su šaknimis roviau milžinišką medį, nes ten turėjo stovėti viešbutis. Buvo tikrai gaila, pamenu, vis pagalvodavau apie mane pasivysiančią karmą, bet kruviną darbą reikėjo kažkam atlikti. Visą išrovus ir paguldžius ant menčių darbai staiga pasibaigė, o paskui prasidėjo krizė. Viešbučio niekas nebepastatė. Juk tas medis galėjo sau ramiai toliau gyvuoti. Nutiko, kaip nutiko. Visi mes turim slaptų apgailestavimų bei kalčių. Atėjus tinkamam momentui galima bent pabandyti jas išpirkti arba bent jau nesielgti taip pat.

Visuomeninės erdvės nyksta, tai neabejotina tiesa. Pinigai valdo, nes patys jais besąlygiškai tikime. Be jų negalime žengti nė žingsnio, vis susigalvodami, vis tą pačią idiotišką priežastį, kodėl negali įgyvendinti vienos ar kitos idėjos. Atsakymas į visus klausimus: nėra pinigų. Tuoj būsim užstatyti siaubingų verslo centrų, prekybcentrių, baisiaspalvių namų, kuriuose gyvens... kažkas ten gyvens, ir tai jau nėra taip katastrofiškai juoda. Na, nebus medžių, gaila, kad jų nebus. Bet gal turi pasidaryti labai blogai, prieš pagerėjant. Kultūrai tokios neteisybės ir traumos kažkodėl dažnai išeina į naudą.

O prieš pagerėjant reikėtų įsisąmoninti, jog mūsų šalyje polinkis į autoritarizmą vis labiau ima viršų. Nuo noro kontroliuoti žiniasklaidą, minčių gydyti per prievartą ar lėtai užimti viešąsias erdves nepaisant aplinkinių reikalavimų to nedaryti, taip pat stiprėjantis paternalizmas, kai, rodos, visi be išimties mūsų valstybės piliečiai laikomi neatsakingais vaikais, kuriuos reikia kontroliuoti, nes šie patys tikrai negali nuspręsti, kas jiems geriau. Liūdniausia, kad mūsų pačių pasyvumas kloja tam tvirtą pagrindą. Nuolat bandomos ribos, kiek bus leista peržengti norint prastumti savo asmeninius interesus. Vis tiek imsim ir pražiopsosim kokią nors naują nesąmonę be galimybės ją ištaisyti. Dar liūdniau, nes vis dėlto yra daug žmonių, labai norinčių, jog už juos būtų nuspręsta, nes – neabejotina tiesa – taip daug lengviau gyventi. Problemos įsisąmoninimas automatiškai verčia tą problemą kuo greičiau spręsti.

Manau, žmonės, kurie ima valyti iš erdvių istorinę atminį, kurie ima iškasinėti pamatus iš po kojų, puikiai supranta teksto galias, paradoksas – jie labiau ta teksto galia tiki nei mes patys.

P. S. Dar šiek tiek apie paminklus, kurie jau, tikiu, visiems įgriso iki gyvo kaulo. Labai norėčiau, kad Cvirkos vietoje arba Lukiškėse kada nors stovėtų Shaltmiros perkurtas Vytis. Štai čia būtų drąsi šalis, bet tai nutiks tikrai ne 2030-aisiais.

Draugai