Marijus Gailius. Alma Maxima

Marijos Gailienės nuotrauka
Marijos Gailienės nuotrauka

Rinkos ekonomikoje Vytautas jau ne vien didysis kunigaikštis, Margarita – ne tik vardas ar daina, švyturys nebūtinai rodo kelią. O su kuo pirmiausia siejame pavadinimą „Alma littera“ (AL)? Ar su knygomis? Jeigu su knygomis ir leidykla, tai asociacija, pripažinkime, nostalgiška, inertiška ir pasenusi.

AL seniai ne vien leidykla ir netgi nereikia asociatyvaus mąstymo, kad lygintume su „Maxima“. Vis dėlto ir nutolusi nuo klasikinio leidyklos modelio stambiausia leidybos grupė šalyje turi didžiausią įtaką nustatant meninę ir ekonominę knygos vertę, taip pat sąlygas autoriams. Todėl supratę, kaip veikia AL, galime aiškiau numanyti intelektualinės minties ir literatūros perspektyvą, apskritai – skaitymo ateitį.

Visi supranta, kad AL grupės padėtis mažmeninėje knygų prekybos rinkoje, t. y. toje skaitymo grandies dalyje, kur autorius pirmiausia susitinka su skaitytoju, yra (beveik) dominuojanti. Tai patvirtina prieš penkerius metus paskelbtas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriame paaiškinta, kas nutiktų AL, jei įsigytų nykštukinę, palyginti su pačia grupe, įmonę „Humanitas“: jos abi „kartu Vilniuje ir Kaune turėtų nuo 50 proc. iki 60 proc. mažmeninės knygų prekybos knygynuose Vilniuje ir Kaune rinkų“. Daugiau nei pusę. Tuomet pats leidybos slibinas atsisakė pretenzijos praryti dar vieną bendrovę. Kas nuo tada pasikeitė? Nors knygų pardavimo pajamos kasmet tik mažėja, AL grupės apyvarta toliau auga. Iš ko? Iš visko. Būdama tokia galinga AL gali perskirstyti išteklius grupės viduje ir netiesiogiai jų paimti iš kitų leidėjų, mažmenininkų, pačių autorių. Pagal statistiką, šios grupės apyvarta pernai sudarė ketvirtadalį visos mažmeninės prekybos knygomis, laikraščiais ir kanceliarinėmis prekėmis pajamų (138 mln. eurų). Sudėjus kitų solidžių leidyklų, kurių knygos dominuoja įvairiuose penketukuose ir dvyliktukuose, metines pajamas, jos vis tiek neprilygs AL – net įskaičiuojant „Vagos“ knygynų tinklą.

Tačiau tradiciškai ką tik paskelbtame Metų knygos rinkimų sąraše iš 23 knygų tėra vos vienas AL autorius. Įmonės vadovas Irmantas Švažas akcentuoja rūpestį klientu, t. y. skaitytoju. O kuo tuomet rūpinasi didžiausios Lietuvoje skaitymo skatinimo akcijos rengėjai? Kodėl penketukuose tiek nedaug didžiausios leidyklos, kuri taip rūpinasi klientais, autorių? I. Švažas nė neslepia – jiems pirmiausia rūpi ne pati knyga. Pagrindinis tikslas – parduoti, o jeigu parduoti knygas darosi vis sudėtingiau, reikia parduoti bet ką. Kad verslas augtų. Tokiame pasaulyje gyvename. Grupės augimas dar labiau prislėgs tuos rinkos dalyvius, kurie, taip pat vis sparčiau įsukami į neoliberalistinę polką, pirmiausia rūpinasi klasikinėmis knygos funkcijomis – menine ir intelektualine.

AL brėžiamas kursas tikrai rūpi vieninteliam grupės akcininkui Arvydui Andrijauskui. Pernai įmonė išmokėjo 423 tūkst. eurų dividendų, šiemet – dar daugiau (šie duomenys buvo prieinami Registrų centre, kurio paslaugos staiga apmokestintos). Įmonės savininkas vos per porą metų praturtėjo beveik milijonu. Tiek praktiškai užtektų metus išlaikyti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Maždaug tokią sumą Lietuvos kultūros taryba skiria visiems leidybos projektams.

Pagalvojote teisingai: tai labai maži pinigai (palyginus su Jeffu Bezosu, kontroliuojančiu nedidelę „Amazon“ akcijų dalį ir turinčiu per 161 mlrd. dolerių vertės turto). Ir ne mūsų reikalas, kad didelė pelno dalis atitenka AL akcininkui, užuot mokėjus didesnes premijas darbuotojams arba gausesnius honorarus – autoriams.

Mūsų mažoje rinkoje, turinčioje vieną itin stiprų žaidėją, kitiems leidėjams reikia žūtbūt investuoti į šiuolaikišką vadybą, kad AL galutinai neužgožtų, kaip buvo padariusi 2014 m., kai iš „Pegasų“ tinklo be skrupulų išprašė visuose penketukuose pirmavusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygas. Konkuruojantiems leidėjams teks eiti išvien, net jei mažoje ir vis besitraukiančioje rinkoje tai atrodytų labai sudėtinga, o galbūt ir apskritai neįmanoma.

Iš Vyriausybės vargu ar galima tikėtis pagalbos. Jeigu Premjero patarėjas nulėks į Latviją ir palygins „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ vertimų kainas abiejose šalyse, tai neduos jokios naudos. Ar sulauksime laiko, kai valdžia daugiau investuos į švietimą ir humanitarinių mokslų prestižą, kad ilgainiui užaugtų kritinė reiklių skaitytojų masė? Nebūkime naivūs. Galbūt padėtų, sakykim, 35 proc. kvota premijuotiems autoriams ir knygoms iš prestižinių sąrašų, kaip dabar Seimo narių iniciatyva siūloma pritaikyti radijo stočių tinkleliui? Neįsivaizduoju.

Jeigu AL konkurentai neras būdų rinkai atskiesti ir nepasiūlys įstatymų leidėjui pažangių teisinių iniciatyvų, lemsiančių nacionalinės kultūros stiprybę ir konkurencingumą, nenustebkime, kai vieną dieną „knygynu“ pavadintame prekybos centre vietoje įprastų skaitinių per visas lentynas išsikeros silva rerum: kortų kaladė vietoje „Vilniaus pokerio“, bižuterija vietoje „Trapių daiktų“, ir, žinoma, geras vynas. Toje vietoje, kur ieškojote „Vyno kopijos“.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 22:55:36)
Draugai