Marijus Gailius. Kairumo raumuo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kairumo raumuo treniruojamas dirbant su skriaudžiamais asmenimis ar siaubiamose ekosistemose – ne banke ir ne korporacijoje. Kairysis jautrumo poodis auginamas skaitant Émile’į Zola, o ne ketvirtines finansų ataskaitas. Kairumo raumenį įmanoma užsiauginti ir nuo vaikystės, patyrus daug skurdo ir neteisybės.

Išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos postilėje iki šiol pagrindinės pasaulėžiūros ir retorikos dominantės buvo „importas ir eksportas“, „darbo našumas“, ir, be abejo, „BVP augimas“ – klasikinis kapitalisto rinkinys. Staiga į liberalų polkos su pelnučiais sūkurį įsukta rinkiminė vizija apie gerovės valstybę turės būti patikrinta politinės praktikos treniruoklių salėje, kad neliktų tuščia populistine svaja apie turtuolių riebalų deginimą.

Tačiau kairuolišką gerovės programą vargu ar įmanoma kurti ne tik neturint partijų, kurių dauguma linkusios į dešinę, paramos, bet ir vidinio poreikio. Staiga „užnešti“ į kairę gali nebent dvasinis sukrėtimas, ribinė patirtis. Kairuoliškam įkvėpimui neužteks statistinėse lentelėse dar kartą pasitikrinti – per dešimt Dalios Grybauskaitės metų, kurie sutapo su gaivaliojimusi iš krizės nokdauno, socialinė atskirtis Lietuvoje padidėjo nuo 5 iki 7 kartų.

Nors rinkiminis pozityvizmas nuteikė maloniai, reikėtų pripažinti: išties rinkomės iš dešiniojo, dešiniojo ir dešiniojo kandidato. Saulius Skvernelis, kurį oligarchizuoti valstiečiai bandė netgi prakišti kaip palankiausią variantą leftistui, savo mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais atstovaudamas patriar­chališkai jėgos ir tradicijos kultūrai, gal netgi buvo pats dešiniausias. O formaliai dešiniausioji kandidatė Ingrida Šimonytė kartais net atrodė kairiausioji – vienintelė organiškai, niekam nė neklausus, vienuose debatuose paminėjusi klimato krizę, vienintelė vienprasmiškai kartojusi apie paramą LGBT, vienintelė užstojusi jaunimą dėl baudžiamosios atsakomybės už marihua­ną, kitaip sakant, pademonstravusi socia­linį jautrumą, savo kampaniją derino su žmogišku rūpesčiu – tai sergančios motinos globa.

G. Nausėdos sėkmė platesniame kultūriniame kontekste rodo Lietuvos visuomenės slinktį iš kriminalizuoto savanaudiškumo į individualų profesinį savanaudiškumą (tokią evoliuciją pasiekėme ir D. Grybauskaitės dėka). Kol politinėje arenoje pasirodys kandidatas, atitinkantis bendruomeniškumo tipą, turbūt dar reikės luktelėti ne vieną kadenciją. Jokiame socdemų rožyne toks žiedas dar nesiskleidžia.

Kol kas apskritai viešumoje kai kurios gerovės arba kairiosios programos temos nutylimos lyg meilužių tapatybės ir vardai. Apie klimato krizę kandidatų pasiteiravo tik „15min“ ir sulaukė pastraipos ilgio atsakymų. Klimato krizę savo programos prioritetu iškėlusios Lietuvos žaliųjų partijos apžvalgose apie rinkimus į Europos Parlamentą nepastebėjo net du autoritetingi nuomonės lyderiai – „Tele2“ komunikacijos galva, LRT apžvalgininkas Andrius Baranauskas ir „Laisvės TV“ siela Andrius Tapinas. Jiedu paminėjo visus sąrašus, išskyrus žaliuosius. Tokie eterio riktai yra simptomiški, mat dešinieji žurnalistai lyg balerinos „Gulbių ežere“ darniai kartoja tą patį neoliberalizmo piruetą.

O Lietuvoje beveik visi žurnalistai yra liberalūs, net jei patys to nežino. Kam iš jų rūpi surengti karštus debatus apie klimato krizę ar iki 7 kartų išaugusią atskirtį? Nėra tam nei ūpo, nei laiko – reikia galvoti apie ateinančio ketvirčio BVP arba naujausią politinio spektaklio skandalą.

Ekonominiai, socialiniai procesai neatsiejami nuo laikotarpio dvasios, sambūvio kultūros, todėl kairuoliškos minties platforma nejučia tampa kultūrinė spauda: vietoje patiktukų vajaus dar skiria laiko refleksijai, gvildena temas, kurių kitur bemaž niekas nekabina. Šitaip niekieno neva neskaitomos kultūrinės spaudos, kaip alternatyvos, misija tik dar labiau išauga.

Tad kai ateis laikas, būtinai pasiteirausime, kiek dar gyva netikėta G. Nausėdos mintis Lietuvai 100 procentų pereiti prie atsinaujinančios energijos šaltinių.

Draugai