Marijos Gailienės nuotrauka

Šiais metais perleistas ir ekranizuotas Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“ suteikia dar vieną interpretacijos galimybę, kuri knygai pasirodžius 2006-aisiais dar nebuvo aktuali ir regima. Kūriniu, kuriame nužudomas vaikas, iš naujo susidomėta kaip tik tada, kai visuomenė neapsisprendžia, ką daryti, kad Lietuvos šeimose nebebūtų žudomi vaikai.

Tuomet literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pastebėjo, jog „romano veikėja kurta siekiant išsiaiškinti gyvenančio žmogaus situaciją“, tad dabar, po 12 metų, galima papildyti, kokia toji situacija – tai kultūrinės traumos įveikos situacija (tiesa, pridurkime – nesėkmingai pavykusios įveikos). Nors romane vaizduojamų sutuoktinių sūnų nužudo berniukas, lakinai šios šeimos priglobtas ir paskui vėl atstumtas, pirminė nelaimės kaltė vis dėlto glūdi poros santykiuose: vyrui neprisiėmus atsakomybės, o moteriai nesugebant išreikšti sielą ėdančio pykčio, užprogramuota šeimos griūtis anksčiau ar vėliau įvyks. Todėl M. Kvietkauskui interpretavus, kad rašytojos sukurta šeima galėjo išgelbėti įsisūnytą pamestinuką „pasidaliję meile“, vis dėlto vaikų gelbėjimo vajaus kontekste prašosi priešinga žiūra: pamestinuko išgelbėti nebūtų pavykę, kai šeimoje nė nebuvo meilės. O rašytojas Gintaras Grajauskas, sulaukęs didžiulio susidomėjimo feisbukiniu įrašu apie vaikų paėmimus, papildytų: „Nes diagnozė aiški. Mes visi sergame. Nemeile – kaip tame Zviagincevo filme.“

Ką gi, kai išsiaiškiname žaidimo taisykles, išsyk pasidaro paprasčiau: mus kamuoja nemeilė. Ką darome? Prievarta juk mylėti vienas kitų nepriversime (nors dažnas turbūt mėgina). Kaip sako šiame numeryje kalbinama klinikinės psichologijos profesorė Danutė Gailienė, „pirmiausia reikia susigaudyti pamažu atsakant, kas aš esu“. Tai neįtikėtinai paprastas receptas. Reikia klausti, ne ką gali duoti Naglis Puteikis ar Aušra Maldeikeinė, ne kada iš manęs neva pikto linkinti tarnyba atims vaikus, o kas aš esu. Tiesiog.

Neseniai bendravau su jauna grafike Greta Alice, pristačiusia iliustracijų parodą Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ motyvais. Menininkė šią knygą vis skaito iš naujo, tuomet adaptuoja vizualaus meno priemonėmis ir, man regis, šitaip pamažu aiškinasi, kas ji pati yra. Gausiai į atidarymą susirinkę jos parodos lankytojai piktai nužiūrinėjančiųjų balandžių mieste irgi aiškinasi, kas tokie yra. Tokia yra svarbi ir kartais dėl estetinio fetišo pamirštama komunikacinė meno funkcija.

Apmaudu, jog dėl tautinio pasakojimo literatūrinėse programose svorio R. Gavelis, šis, anot a. a. Leonido Donskio, „lietuviškos nemeilės sau pranašas, su kažkokiu niūriu ir melancholišku tikslumu nuspėjęs ir numatęs kone egzistencinio pasišlykštėjimo savo šalimi ir noro bėgti iš jos būseną – baisią būseną, kurios mūsų šalis, kad ir kokios slogios jos patirtys, tikrai nenusipelnė“, vis dar nėra adekvačiai kanonizuotas, net Jūratės Čerškutės akademinis lobizmas dar nepralaužia ledų.

Negalime išgyti nuo nemeilės, kai mokykloje vengdami pokeriškos šoko terapijos užliūliuojame būsimų piliečių budrumą palyginti taikiais lietuviškosios belle époque tekstais: proporcijos vis dar neadekvačios, kai Jurgis Kunčinas su Sigitu Geda ar Vanda Juknaitė ištirpsta nepakeliamoje tautinėje romantikoje. Kartu norisi pakartoti mūsų laikų vieno reikšmingiausių literatūros autorių Karlo Ove’s Knausgårdo mintį: „Vienintelė priemonė panaikinti atstumą tarp mūsų yra romanas – ne filmai, ne žiniasklaida, tik romanas.“

Todėl pats neriu į L. S. Černiauskaitės naujausią romaną „Šulinys“, su kiekvienu jautrios prozos sakiniu dar giliau smelkdamasis į lietuvių tapatybės šerdį, į šeiminės sandaros šaknį, nujausdamas, kad kultūrinės traumos įveikos požiūriu – tai veiksmas, pakylėjantis dar vienu laipteliu aukščiau.