Marijus Gailius. „Sunkiai vertėsi lietuvis“

Marijos Gailienės nuotrauka
Marijos Gailienės nuotrauka

Rimtas riktas! Prelegentas norėjo ištarti: „Sunkiai vertėsi liežuvis“, bet išėjo praktiškai tautos šūkis, būriška konstanta. Liapsuso autorius ne veltui istorikas – Dangiras Mačiulis. Tokia dviguba šio rikto, kurį atsiminiau girdėjęs pernai Latvijoje vykusiame vasaros akademiniame seminare, prigimtis tebūna akstinu trumpai aptarti, dėl ko sunkiai verčiasi liežuvis diskutuojant apie būdą lietuvių.

Vasarą lietuvių būdą literatūroje ir istoriografijoje mėsinėjo tradicinių sambūrių „Santara-Šviesa“ (SŠ), „Literatūros salos“ (LS) ir „Šiaurės vasara“ (ŠV) dalyviai. Su kokiu užmoju ir įžūlybe Kristina Sabaliauskaitė apvertė lietuvių tapatybės kanoną, sukeisdama vietomis tautinės valstybės vertybes su LDK pilietinės valstybės principais, kiekvienas šios skilties skaitytojas bent viena ausimi jau turi būti girdėjęs (jei dar ne – visas pranešimas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 5). Daug kas stebėjosi – ir kaip K. Sabaliauskaitei vertėsi liežuvis taip kalbėti!

Po kelių mėnesių vykusiose LS prelegentei gnybė Mindaugas Kvietkauskas, jai išsyk oponavęs ir SŠ. Literatūrologo vertinimu, tokie kategoriški pasisakymai, sulipdyti iš vienpusiškos informacijos, kuria dirbtines prieštaras ir takoskyras. Mitologijos tyrinėtojas Dainius Razauskas prozininkės verdiktą apie pagonybę sutiko grąžindamas K. Sabaliauskaitės tiesmukus epitetus jai pačiai kone ad hominem: „Tu pats esi simuliakras!“ („370“, Nr. 7)

Išgirdęs, kad prozininkė prilygino Simoną Daukantą sovietiniams „aparačikams“, jo tyrinėtojas Giedrius Subačius, į Jono Basanavičiaaus tėviškėje vykusį literatų seminarą atvykęs iš JAV, įprastai santūrus ir rimtas žmogus, ir aikčiojo, ir karčiai juokėsi. Tada balsu skaičiavo, kokią andai carinio aparato rubliai turėjo nominalią vertę, kad galėtum S. Daukantą laikyti rusui parsidavusiu. Jo pranešimas apie S. Daukanto raštų estetinę vertę nustebino kruopštumu ir paties atradimo originalumu (pasirodo, istorikas konkrečią fonemą užrašydavęs balsėmis e, į, y ar ė priklausomai nuo to, kaip kiekviena raidė atrodydavusi žodyje ir pan.).

Literatūros stovykloje Biržuose aptardamas autoportretą su Robertu Musiliu Kornelijus Hellis jautėsi „Žmogaus be savybių“ autoriaus įtikintas, kad „nėra per prastos medžiagos literatūrai“. Taip ir su moksliniais tyrimais – nėra per prastų šaltinių pranešimams ir publikacijoms; net S. Daukanto rašybos fenomenai gali tapti intriguojančia įdomybe. Tačiau daug pranešėjų vėl pamiršo, kad naujoves būtina pateikti rimčiau negu studentui, per paskutinę naktį nespėjusiam bent apygraibom sumesti prezentacijos, antraip net įdomiausią medžiagą sugadins vos apsiverčiantis liežuvis.

Doktorantas iš Klaipėdos Mindaugas Sereičikas turbūt supranta įvaizdžio higienos svarbą, tad pranešimą ŠV apie kovas tarpukario Lietuvoje iliustravo įtraukiančiu fotopasakojimu. Nors tyrimo medžiaga skambėjo kiek padrikai, viską atpirko pasitikėjimas savimi, dėmesys vizualinei informacijai ir šauni iškalba: „Latviai iš priekio, lietuviai iš užpakalio traiškė bolševikus, kuriems dingti nebuvo kur.“

Itin intriguojančio pranešimo gairėmis pasidalijo ir LS pranešėja Akvilė Rėklaitytė, tarytum užsimojusi ištirti, kaip Atgimimo idėja brendo 9 dešimtmečio poezijoje. Pervertusi to laikotarpio „Pergalės“ žurnalus tyrėja aptiko deimančiukų, paskui lyg anekdotai žėrėjusių seminaro dalyvių lūpose prie vakarienės stalo ir taurės vyno. Šitaip pamirštosios autorės Vilijos Šulcaitės sukurtas koveris Marcelijaus Martinaičio „Kukučiui“, 1986-aisiais publikuotas grafomanijos šedevras „Tauškutis ir Pliauškutis“ staiga bent valandėlei tapo pagrindine literatūros mokslininkų tema! Ar poezija iš tikro atvedė tautą į Sąjūdį, dar tikrinama.

Užtat dar kartą suvokėme, ko netekome, dėl ko taip sunkiai verčiasi lietuvis. Mat esame asocia­li tauta, kluone įsikūrusioje LS sesijoje paskelbė Egidijus Aleksandravičius, šis retorikos virtuozas, pirmąsias 15 minučių pranešimą, parengtą be jokio pasiruošimo, dėstęs su vandens stikline, tarsi hipnozės įrankiu ištiesta į publiką. „Visuomenė – tai ne visi žmonės. Visuomenę sudaro sąmoningi individai, susiorganizavę į sambūrius, savanoriškas organizacijas, sandraugas ar spiečius ir siekiantys bendrų tikslų“, – E. Aleksandravičiaus teigimu, Lietuva dėl to ir kenčianti, kad svetima valdžia (iš pradžių carinė, tada – sovietų) išrovė iš mūsų gyvenimo subūrimų teisę, draugijų tradiciją.

Trijų stebėtojų taryba J. Basanavičiaus tėviškėje per vasaros akademinį seminarą „Literatūros salos“. Rūtos Lazauskaitės nuotrauka
Trijų stebėtojų taryba J. Basanavičiaus tėviškėje per vasaros akademinį seminarą „Literatūros salos“. Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Užtat svetima valdžia – vis dar gera medžiaga literatūrai. Nes „nėra per prastos medžiagos literatūrai“, kaip jau žinome. Herkus Kunčius, šioji „tvirtos tautos šalutinė išraiška“, kaip apibūdino ŠV vakarinio susitikimo pašnekovą Laimantas Jonušys, dalijosi naujausia proza – sovietmečio parodijomis. Nė karto nė nešyptelėjau, bendraamžiai ar jaunesni sėdėjo tokiais veidais lyg klausydami pamokslo, vyresniesiems gi kikenant iki ašarų. Mes neatpažįstame tų pavardžių komiškose situacijose, mes turbūt ne visus anekdotus net apie Staliną išgliaudytume. Ar H. Kunčiaus istorinė parodija veikia kaip terapinė priemonė vyresniajai kartai, ar vis dėlto yra ne vien kartos, o ir literatūros vertės faktas, turbūt tik ateitis parodys. Tiesa, per Alvydo Šlepiko stendapą aukcione pardavinėjant ŠV dalyvių uogienes, springo juokais ir jaunas, ir senas.

„Pasaulis yra komplikuotas“, – ištartų M. Sereičikas, šia pastaba prajuokinęs Biržų pilėnus. Idėjų ar praeities (taip pat sovietmečio) pasaulį juk ir prisijaukini burdamasis į vienminčių draugijas. Vien knygom visuomeniškas nebūsi. Ne tik knyga augina intelektualinį komfortą, o pirmiausia santykis. Drąsa – irgi. Apskritai dalis LS pranešimų nustebino drąsiu ir nauju požiūriu, šįmet to pasigedau ŠV, nors abi stovyklos surengtos po ta pačia vėliava – valstybės šimtmečio. Užsistovėjusius vandenis skiest angliarūgšte ir gerai papurtyt! Linkiu abiem literatų seminarams atsinaujinti – tokia būtinybė, beje, buvo deklaruota LS diskusijoje. Kad draugijos neišsikvėptų ir klestėtų.

O proveržio gaires šiuose draugystės formatuose ir apskritai akademijoje pasiūlė E. Aleksndravičius: „Mūsų mokslas, humanistika, istoriografija ilgą laiką laidojo energiją tyrinėdama struktūras, dėsnius, schemas arba modelius ir vis į tai spausdama praeitį, kai visas praeities turinys vis tiek slypėjo žmogiškume. (...) Praeities herojus norisi dekonstruoti, tiksliau, temti už skvernų žemyn ir vėl pasodinti tarp žmonių parodant, kad jie buvo gyvi: iš kūno ir jausmų, o ne institucijų ir urėdų, mundurų ir medalių.“


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 20:36:40)
Draugai