Dar senovės graikų mituose užfiksuotas ypatingas kosmoso ir pasaulio raidos etapas: dievai sutvarko iš prigimties chaotišką Visatą ir padaro ją tinkamą žmonėms gyventi. Dievų panteonas – tai struktūros, įveikiančios genetinį pasaulio prieštaringumą. Susidūrus priešingiems, regis, nesutaikomos opozicijos nariams, gimsta reikšmės. Tarpukario ir pokario lietuvių semiotikas, mąstytojas Algirdas Julius Greimas, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje ir kurio gimimo metines šiemet žymime, remdamasis XX a. pr. rusų lingvistų struktūralistų darbais, tęsė ir toliau formulavo reikšmės radimosi principus. Viena pagrindinių mokslo apie reikšmę – semiotikos –­ sąlygų, anot Greimo, yra būtent pasaulio prieštaringumas. Reikšmė gimsta ten, kur esama didžiulio prieštaravimo. Greimiškosios semiotikos tikslas iš esmės yra dieviškas – sutvarkyti pasaulį reikšmingumo link, įveikti chaosą ir netvarką. Gyvendami kasdienius savo gyvenimus, kurie tokie chaotiški ir stokojantys reikšmingumo dėl prieštarų nesuvokimo ir neįsisąmoninimo, galime remtis Greimo tekstais kaip „receptu“ į gyvenimo prasmės klausimo galimą atsakymą. Pasaulis, riedantis neaiškia linkme, taptų kiek tvarkingesnis, jei būtų sutelktas dėmesys į priešpriešas ir jų sprendimus. Šiuolaikiniam žmogui po Antrojo pasaulinio karo ir amžių sandūros, atrodo, kaip niekad anksčiau trūksta būdo, metodo, kaip paaiškinti pasaulį. Greimo kelias – senamadiškas, bet patikrintas ir vis dar vedantis mintį ir veiksmą į tvarkingesnį, todėl ir prasmingesnį buvimą.

Dar vienas didysis Greimo uždavinys buvo pasakojimų struktūros dėsnių formulavimas ir praktinis taikymas analizuojant konkrečius tekstus. Figūratyvinis (laiko, erdvės ir atlikėjų) ir naratyvinis (pasakojimų struktūros skirstymas pagal fazes) tekstų lygmenys buvo tyrinėti dar iki Greimo. Paryžiuje Greimas ėmėsi itin įdomaus ir vaisingo pasakojimų struktūros tyrimo: apibend­rino rusų formalisto Vladimiro Proppo suklasifikuotą stebuklinių pasakų struktūrą ir išrado universalų keturių fazių pasakojimo modelį. Pagal jį bet kuriame pasakojime esama fazės, kai kokia nors aukštesnė jėga ar autoritetas įtikinėja subjektą siekti kokio nors objekto. Vėliau eina kvalifikaciniai subjekto išbandymai. Jų rezultatas –­ pasiektas arba nepasiektas tikslas. Galutinė pasakojimo fazė – autoritetui paliekamas subjekto veiklos įvertinimas. Savęs paklausus, kiek mes stengiamės savo gyvenimams suteikti būtent greimiškąją pasakojimo struktūrą, tektų lenkti vos kelis rankos pirštus. Gyvenimas mūsų laikais jau seniai nesuvokiamas kaip pasakojimas, kuriame reikia ir aukštesnių jėgų pripažinimo, ir jų dalyvavimo, ir pasiryžimo dėl tikslo įveikti kliūtis (esame pripratę prie minimalių pastangų ir maksimalių rezultatų), ir pagaliau pasitenkinimo jausmas pasiekus tikslą (tačiau ne juslinis, o aksiologinis, susijęs su autoriteto vertinimu). Prarasta labai daug. Gyvenimai kaip pasakojimai ir tekstai be klasikinės struktūros ypač aktualizuoja žmogaus veikimo pasaulyje formą ar žaismingumą, bet ne tikslingumą – gyvenimai dėl gyvenimų ir tekstai tik dėl tekstų, kai gyvenimo kaip pasakojimo loginis-semantinis lygmuo rūpi tik nedaugeliui.

Tiesa, pats Greimas savo žemiškojo kelio pabaigoje parašė veikalą „Apie netobulumą“, kuris skirtas estezės fenomenui ir iš dalies dekonstruoja klasikinę semiotiką. Estezė, kaip reta anksčiau, labai sureikšmina juslinį patyrimą ir fizinį bei mentalinį šviesos blyksnį, kuriame rutinos objektai, daiktai ir žmonės netikėtai nušvinta naujoje šviesoje. Arvydas Šliogeris po kelių dešimt­mečių šį įvykį pavadino „Esmo žaibu“. Estezė, kuri ir patiriama kaip blyksnis, nepaklūsta tvarkingai pasaulio struktūrai, tačiau definuoja daikto ir žmogaus gimimą. Ar gali makrokosmas – pasaulis – ir mikrokosmas – žmogus – gimti tvarkingai ir struktūriškai? Į šį klausimą gyvenimo pabaigoje Greimas ieškojo atsakymo. Vis dėlto gimimas liko dieviškojo stebuklo, netikėto nušvitimo srities reiškinys, vėlesnė, po gimimo einanti struktūra tik suteikia tai apšviestai substancijai formas ir reikšmes. Anot Greimo, mūsų tikslas yra vis dar antikinis – tvarkyti nuolat gyvybe pasipildantį pasaulį. Deja, tikslas užmirštas, nes estezė XXI a. jau irgi simuliuojama: ekranai žybsi ir dalija nušvitimą kiekvieną akimirką, tačiau iš šio proceso gimsta jau ne gyva substancija, o tik virtualūs fantomai. Logiška prielaida –­ antikinių dievų globotas, Renesanso žmonių tobulintas, švietėjų edukuotas ir struktūralistų aiškintas pasaulis, negebantis duoti naujos gyvybės, juda mirties link. Suprasti, ką, esant tokiai kone beviltiškai būklei, pasiūlytų Greimas, yra vienas didžiausių šių metų intelektualinių uždavinių, kurie toli gražu nėra lokalūs, susiję tik su mūsų siaurais tautiniais interesais ar semiotikos, kaip mokslinės disciplinos, tariamu uždarumu ar kartais net įžūliai primetamu sektantiškumu. Diskutuokime, nes prancūziškoji semiotikos tradicija – tai ne monologo, o nuolatinio kalbėjimosi kaip teksto mokslas ir metodas. Gal įvyks stebuklas, ir tie pokalbiai įgaus tikslingą struktūrą.