Saulius Vasiliauskas. Sugedęs telefonas

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka
Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Prisimenate žaidimą „Sugedęs telefonas“? Pirmasis eilėje sugalvoja žodį, pašnibždomis siunčia kitam, kol galiausiai paskutinysis ištaria visai kitokį, nugirstą ar nuspėtą, gana komiškai skambantį darinį. Paprastai telefonistams kvatojant šypsosi siuntėjas, besididžiuodamas išmaniai parinktu žodžiu. Vis dėlto ėmus ieškoti, kur „nutrūko laidas“, nepatogumą (gėdą?) jaučia ir / ar greta esančius kaltina tie, kuriems nepavyko teisingai išgirsti.

Kiek kitaip šį žaidimą praktikuojame ir šiandien. Dažniausiai – kalbėdami apie KITĄ. Siekdami padaryti pašnekovui įspūdį, perkeldami į kito įvaizdį (tarp)asmenines konotacijas, intrigas ir emocijas, o gal tiesiog iš liūdno gyvenimo siunčiame žinutę iškreipdami jos turinį. Skirtumas tarp vaikystėje žaisto žaidimo ir į suaugusiųjų pasaulį perkeltos praktikos toks: jei anuomet suprasdavome, kad tai tik šmaikštus laiko praleidimo būdas, nūdien ne tik priimame rimtai, bet ir sykiu nebeatskiriame, kuris iš mūsų siuntėjas, kas stoviniuoja laido gale ar kokio ilgio telefono linija. Mus pasiekusią žinutę apytikriai užfiksuojame ir kitoje situacijoje patys tapę siuntėjais nesibodėdami siunčiame toliau. Sugedęs telefonas klesti, trūkinėjantys ryšiai plečiasi.

Turbūt daugeliui pažįstama situacija, kai staiga, visai netikėtomis aplinkybėmis, sužinome, kad kažkas kažką sakė apie Petrą ar Joną, Mariją ar Liuciją. Jei tikrovėje, pavyzdžiui, Jonas kokiame nors festivalyje bešokdamas pabučiavo Liuciją (arba atvirkščiai), visai tikėtina, jog tai matęs Petras netruko pranešti Marijai savo ruožtu įberdamas pikantiškesnių detalių. O Marija, senamiesčio ar feisbuko gatvėje pastebėjusi šiaip jau niekuo dėtą Džuljetą, entuziastingai išrėžia, kaip Jonas ir Liucija siautėjo viešbučio kambaryje dėl girtumo ar budrumą atėmusio jausmų antplūdžio duris palikę praviras. Negana to, kur buvęs kur nebuvęs į toliau siunčiamą pasakojimą įtraukiamas Liucijos buvęs vaikinas Darius, pasirodo, stovėjęs prie tų durų ir prasto telefono kamera nesėk­mingai bandęs užfiksuoti įvykį.

Istorija, žinoma, buka ir išgalvota, tačiau panašios struktūros situacijų, susijusių su socialiniais santykiais, pasitaiko ne taip jau retai. Visuomenė ne tik tylomis toleruoja, bet ir minta tokiomis situacijomis – paskalos, apkalbos ar netgi sąmoningas šmeižtas kuria dinamiškesnio, spalvingesnio ir „tikroviškesnio“ gyvenimo iliuziją. Iškreiptos žinios juda iš vieno ryšio galo į kitą, iš tiesų tekurdamos banalias ir nuobodžias intrigas, nuo kurių senų seniausiai jaučiamės pavargę, bet kurių – štai koks paradoksas – iš dalies ilgimės.

„Sugedusiam telefonui“ tapus įprastine praktika, bemaž nebeliko taisyklių – retai bandoma (o jei ir bandoma, vargu ar pavyksta) išsiaiškinti, kur nutrūko ryšys, kas neteisingai išgirdo siųstą žinutę ir kam norėtųsi mandagiai pasiūlyti pasitikrinti klausą.

Ar įmanoma pataisyti gedimą? Į kokį specialistą kreiptis? Pirmiausia, matyt, į save. Pamėginti susigrąžinti atsakomybę už neišgirstą žinutę, prisiminti, kuo skiriasi pasyvus klausymasis nuo girdėjimo, nuosaikus informatyvus pranešimas nuo akivaizdžiai siekiančio efekto. Tai, žinia, nereiškia, kad turėtume nustoti taikyti retorines priemones, bendraudami užgniaužti emocijas ir vaizduotę – jokiu būdu! Veikiau pamėginkime atskirti, kurios žinutės tiesiogiai susiję su kitu, nesvarbu, draugu ar konkurentu, bendraminčiu ar kitatikiu, kas gali jam / jai pakenkti, o kas tėra šmaikštaus ir gyvo pokalbio atributai. Į tas žinutes, mus, kaip gavėjus, netikėtai pribloškusias, pamėginkime žiūrėti blaiviai ir kritiškai, užuot atkartoję (ar, juo labiau, savaip papildę) pranešimą. Nebijokime likti nesupratę, jei nelieka kitos išeities, išdrįskime neatsiliepti. Galų gale prisiminkime gėdos jausmą, kuris, nors ir nėra pats maloniausias, saugo mus nuo buvimo sugedusio ryšio zonoje.

Draugai