Toma Gudelytė. Institucinis smurtas prieš moteris – tai smurtas prieš visą visuomenę

Neseniai išplatintame Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pranešime spaudai skelbiama, jog Seimas pavasario sesijoje nesirengia ratifikuoti Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad minėtąją konvenciją, kurią užsienio reikalų minist­ras Linas Linkevičius pasirašė dar 2013 m., valstiečiai vertina kaip prieštaringą ir prieštaraujančią jų vykdomai „nuosekliai šeimos politikai, kuri orientuojama į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės, tėvystės ir motinystės ryšiais“1. Ypač nepritariama „socialinės lyties“ (gender) sąvokai, Ramūno Karbauskio teigimu, nepripažįstančiai žmogaus lyties prigimtine žmogaus ypatybe. Laisvos visuomenės instituto išplatintame filmuke tariama gender ideologijos grėsmė prilyginama Holokaustui ir iliustruojama Aušvico koncentracijos lagerio vaizdais. Stambulo konvencijos ratifikacijai priešinasi ir Lietuvos vyskupų konferencija, motyvuodama tuo, kad tektų diegti nepriimtinas nuostatas apie homoseksualumą ir transseksualumą. Kitaip tariant, tektų nustoti tokius žmones laikyti iškrypėliais ir visuomenės atmatomis.

Lietuvos žmogaus teisių centro teigimu, dabartiniai mūsų šalies teisės aktai gana paviršutiniškai apibrėžia prevenciją dėl smurto šeimoje, o LR Baudžiamojo kodekso normos ir teismų praktika pagal jas apskritai neatitinka tarptautinės teisės reikalavimų. Todėl Stambulo konvencijos ratifikavimas pirmiausia yra juridinis, ne ideologinis klausimas. Kalbama ne apie kažin kokios naujos socialinės santvarkos įgalinimą (gender sąvoka jau vartojama Lietuvos konstitucijos vertime į anglų kalbą nuo 1992 m.), o apie kovą su visuomenėje vis dar gajais lyčių stereotipais ir lyčių diskriminacija bei apie pagalbą visiems valstybės piliečiams smurto atveju. Ir, žinoma, apie pagarbą: konvencija grindžiama lyčių lygiavertiškumo principu. Veikiausiai šis aspektas praslydo konvencijos ratifikavimą svarstantiems politikams pro akis. O galbūt jis tyčia ignoruojamas, atsižvelgiant į tai, kokias teisines pataisas siūlo patys Lietuvos valdantieji.

Štai Žmogaus teisių komitetas Seime netrukus svarstys įstatymo pakeitimą, kuriuo siūloma uždrausti nėštumo nutraukimą visais atvejais, išskyrus tuos, kai moters gyvybei ar/ir sveikatai gresia pavojus, taip pat išprievartavimo atveju. Kas tai? Viduramžių ilgesys? Noras pereiti iš pasaulietinės valstybės į teokratinę valdymo formą, paverčiant svarbiausius socialinius ir politinius klausimus religinės dogmos ir „tradicijos“ priedais? Emancipacinis mūšis už moters teisę į savo kūną jau įvyko ir moterys jį laimėjo, negi vėl teks iš naujo aiškinti ir įrodinėti pamatinius demokratinės visuomenės ir žmogaus teisių principus, teisintis prieš retrogradišką, apie tobulą šeimą tobuloje valstybėje sapaliojančią davatkiją? Abortas nėra moralinis klausimas, kaip ir homoseksualumas ar transseksualumas. Abortas yra pilietinė teisė ir kaip tokia ji nesvarstytina tariamų moralinių prokatalikiškų vertybių kontekste. Abortą pasirinkusios moterys nėra amoralios, lengvabūdės, nežinančios, ką daro, ir skubančios į kliniką lengva širdimi. Abortas visada dramatiškas pasirinkimas, šimtąkart permąstytas ir iškentėtas, neretai turintis fizinių ar psichinių pasekmių. Gal užtenka vieną kartą moteris demonizuoti, kvestionuoti moters teisę į savo kūną ir gyvybę. Valstybės tarnautojų pareiga – užtikrinti pilietines teises, o ne jas sistemiškai varžyti ar apskritai išmesti į sąvartyną.

Pilietinių teisių neigimo keliu sparčiai žygiuoja kaimyninė Lenkija, kurioje jau galioja vieni griežčiausių nėštumo nutraukimo įstatymų. Lenkijos parlamentas, kurio dauguma – dešinieji, neseniai pritarė iniciatyvai griežtinti abortų įstatymą: abortai būtų draudžiami vaisiaus apsigimimo atveju ir prezidentas Andrzejus Duda, uolus katalikas, jau pažadėjo įstatymą pasirašyti pritarus parlamentui. Pasak Kajos Godek, vadovaujančios judėjimui „Stop abortams“, šis istatymas sustabdys neįgalių vaikų genocidą ir Lenkijos medikai nustos būti mėsininkais. Štai kur slypi problemos esmė: į nėštumo nutraukimą vis dar žiūrima kaip į nusikaltimą, prilyginamą žmogaus nužudymui. Tiesa, šiandienė katalikų bažnyčios nuostata aborto atžvilgiu itin griežta, tačiau visiems už religinių argumentų besislapstantiems aborto priešininkams vertėtų prisiminti, jog Romos hierarchai ilgai neturėjo vienareikšmiškos pozicijos šiuo klausimu ir katalikybės istorijoje ji kito, deja, moters teisių nenaudai. Pirmasis apie abortą kaip žmogžudystę prabilo popiežius Sikstas V, XVI a. kategoriškai pasmerkęs ir kontracepciją, tačiau lig tol kanoninėje teisėje vyravo „Decretum Gratiani“ (1140 m.) nuostata, kuria remiantis vaisius buvo skirstomas į fetus inanimatus ir fetus animatus (epigenizmo doktrina, paveikta Aristotelio: vaisius laikytinas besieliu iki 40 dienų – jei vyriškos lyties, 90 dienų – jei moteriškos). Fetus inanimatus atveju į nėštumo nutraukimą buvo žiūrima kaip į nuodėmingą, bet vis dėlto leistiną praktiką (antruoju atveju grėsė ekskomunika ar mirties bausmė). 1869 m. popiežius Pijus IX galutinai panaikino tokį suskirstymą ir pasmerkė nėštumo nutraukimą bet kokiomis aplinkybėmis. Įsigalėjus dokrinai, skelbiančiai, jog siela egzistuoja nuo pat apvaisinimo momento, Italijos moterų kova už teisę į abortą buvo sunki ir ilga. Šalyje, kur Vatikanas tebeturi milžinišką įtaką vyriausybės sprendimams, saugus ir savanoriškas nėštumo nutraukimas buvo legalizuotas tik 1978 m. (su tam tikrais suvaržymais), gerokai vėliau už Lietuvą (1955 m.), o papildyta forma įtvirtintas 1981 m. naikinamuoju referendumu. Tačiau visų svarbiausia – sudarė sąlygas tai atlikti saugiai medicinos įstaigose prižiūrint medikams. Šis aspektas kažkodėl dažnai nustumiamas į antrą planą kaip nereikšminga detalė, tačiau uždrausti abortą reiškia priversti moterį atlikti jį nelegaliai prekariškomis sąlygomis, rimtai rizikuojant sveikata ar net gyvybe.

Dabar įvairios italų moterų organizacijos buriasi naujai kovai, nes nemažai medikų (naujausiais duomenimis – 70 %, tam tikruose šalies regionuose – iki 90 %)2 atsisako nutraukti nėštumą – tai, pasikartosiu, yra valstybės garantuojama teisė – įvardiję save kaip obiettori di coscienza (sąžinės prieštarautojai, t. y. atsisakantys tai daryti dėl moralinių ar religinių įsitikinimų). Gal tiesiog pakeiskite profesiją, gerbiamieji medikai. Nes argi valstybinėse gydymo įstaigose gali dirbti žmonės, atsisakantys teikti pacientui pagalbą.

Tokia reprodukcinė prievarta – kitaip šio spaudimo gymdyti prieš savo valią nepavadinsi – analizuotina platesniame požiūrio į moterį kontekste. Regis, šitiek kalbėta apie lyčių nelygybę, požiūrį į moterį kaip į daiktą (šiuo atveju, kaip į inkubatorių), kad darosi koktu nuo būtinybės kartoti tuos pačius elementarius dalykus. Smurtas prieš moteris yra kaip tik tokio seksistinio mentaliteto pasekmė, kai į moterį žiūrimą kaip į nuosavybę, kaip į negebančią priimti savarankiškų sprendimų ar turėti nuomonę, tvarkytis su savo gyvenimu ir kūnu. Už moterį visada turi nuspręsti kažkas kitas: ministras, ginekologas, kunigas.

Italijoje iki 1968 m. egzistavo vadinamasis delitto d’onore (garbės nusikaltimas, reglamentuotas Baudžiamojo kodekso 587 str.): nužudžius neištikimą sutuoktinį, šeimos garbę sutepusias dukrą ar seserį (įstatyme figūruoja tik moteriška giminė) buvo taikomos švelninančios aplinkybės ir baudžiama nuo 3 iki 7 metų laisvės atėmimo (verta priminti, jog nėštumo nutraukimo atveju buvo baudžiama 3 metais kalėjimo). Šis straipsnis galutinai panaikintas per minėtą referendumą, tačiau jo pasek­mės juntamos ir šiandien. Italų visuomenėje jau plačiai įsigalėjo terminas femminicidio („moteržudystė“), nusakantis ne tik faktą, kad buvo nužudyta moteris, bet ir įvardijantis priežastį: statistikos duomenimis, dažniausiai moteržudystę įvykdo sutuoktinis ar sugyventinis, moteriai nusprendus nutraukti santykius ar iškilus rimtoms ekonominėms problemoms (vos prieš kelias dienas šalį sukrėtė žinia, kad į skolas įklimpęs policininkas, prieš atimdamas sau gyvybę, nušovė dvi mažametes dukras ir sunkiai sužalojo žmoną). Italijos žiniasklaida sistemingai prisideda prie šio didžiulio masto reiškinio sumenkinimo, stereotipizuodama tiek auką, tiek nusikaltėlį, suteikdama jam emocinį alibi. Žmogžudystė aprašoma kaip beprotybės blyksnis, išsiskyrimo trauma, raptusas, netikėtai aptemdęs protą iki tol normalų gyvenimą gyvenusiam vyrukui. Bet palaukite. Tas normalus vyrukas atsinešė benzino ir apipylęs juo sužadėtinę sudegino gyvą nuošaliame Romos pakraštyje.

Sakote, nebūtinos jokios konvencijos kovoje su smurtu prieš moteris. O moterys mano kitaip ir tikrai nesiruošia taip paprastai atsižadėti sunkiai išsikovotų teisių. 2015 m. Argentinoje žurnalisčių, meno kūrėjų ir aktyvisčių už žmogaus teises iniciatyva gimė judėjimas „Nė viena mažiau“, kovojantis su moteržudyste, seksizmu ir diskriminacija, virtęs realia politine neofeministinio aktyvizmo platforma ir surengęs ne vieną moterų streiką prieš moterų išnaudojimą produkcijos ir reprodukcijos sferose (drauge tai ir stipri neoliberalistinio kapitalizmo kritika). Italijoje ir Ispanijoje panašūs jūdėjimai jau gerą dešimt­metį bando išjudinti visuomenę ir institucijas: kovo 8 d. ir lapkričio 25 d. (tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena) jau virto įprastomis masinių mitingų ir protesto akcijų datomis. Lenkijoje taip pat telkiasi masinis moterų judėjimas kovai už savo teises, ir juodieji penktadieniai tėra pradžia. Šios moterys kovoja ne vien už save ir galimybę laisvai rinktis, jos kovoja už visų mūsų teises ir už pilietinės visuomenės išsaugojimą didėjančio institucinio smurto akivaizdoje.

 

1 Seimo LVŽS frakcijos pranešimas: „Seime pradėti rinkti parašai dėl moterų apsaugos nuo smurto politikos“, http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=255826

2 Plg. Prancūzijoje – 7 % medikų, Didžiojoje Britanijoje –10 % medikų.