Toma Gudelytė. Jeruzalė. Rutinizuoto konflikto sostinė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prieš pat Kalėdas JAV prezidentas Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine ir nepasirašė įprasto dokumento, nurodančio JAV ambasados perkėlimą iš Tel Avivo atidėti pusmečiui (nuo 1995-ųjų šį dokumentą pasirašo visi JAV prezidentai, taip pat ir Nobelio taikos premijos laureatas Barakas Obama). Įvairūs politikos lyderiai ir tarptautinė bendrija su JTO priešakyje pasipiktino tokiu D. Trumpo akibrokštu, nors, pasak izraeliečių žurnalisto Gideono Levy’o, iš tiesų reikėtų prezidentui padėkoti: D. Trumpas pagaliau užbaigė ilgametę klounadą ir „pasakė pasauliui tiesą, kad JAV nėra sąžiningas tarpininkas ir niekada toks nebus“.1

Dar iki D. Trumpo pareiškimo, G. Levy’o teigimu, JAV ilgai vedžiojo pasaulį už nosies su nesibaigiančiu „taikos procesu“ ieškant, neva, tinkamiausio sprendimo. Tiesa ta, kad šis taikos procesas turėjo nuvesti į niekur, vien sudaryti Izraeliui palankesnes sąlygas toliau tęsti karinę palestiniečių teritorijų okupaciją ir iš Jeruzalės bei kitų ginčytinų vietovių valyti arabus.

Jeruzalės klausimas šiame kontekste itin opus ir kol jis nebus išspręstas, tol nenuslops izraeliečių ir palestiniečių abipusis priešiškumas ir nesusikalbėjimas. D. Trumpo pareiškimas, galutinai atmetantis dviejų valstybių galimybę ir neigiantis dviejų toje pačioje teritorijoje gyvenančių tautų lygiateisiškumą, tik giliau klampina jas į apartheido liūną. Izraelis seniai yra paskelbęs Jeruzalę „amžina ir nedaloma“ sostine, kurios rytinę dalį okupavo per 1967-ųjų karą. Rytinę Jeruzalę palestiniečiai norėtų paskelbti savo sostine, bet vargu ar vis agresyvesnę urbanistinę šio miesto transformaciją vykdanti izraeliečių valdžia kada tai leis.

Remiantis 1947-ųjų lapkričio 29 d. JTO nutarimu, patvirtinus projektą dėl Palestinos padalijimo į dvi valstybes, Jeruzalė turėjo likti nuošalyje kaip corpus separatum (drauge su jos apylinkėmis, įskaitant Betliejų): atskira JT administracijai pavaldžia teritorija. Izraelio steigėjas Davidas Ben-Gurionas pradžioje pritarė šiam projektui ir pareiškė, kad Jeruzalės praradimas yra „kaina, kurią tenka mokėti“ už savo valstybę. Paskui nutiko tai, kas nutiko, ir Jeruzalės cent­ras virto no man’s land.

Italų rašytoja ir publicistė Paola Caridi, praleidusi Jeruzalėje dešimtį metų ir aprašiusi ją knygoje „Jeruzalė be Dievo. Negailestingo miesto portretas“, teigia, jog Siena yra šiandienės Jeruzalės metafora.2 Triskart šventą miestą skrodžia milžiniška betono luitų užtvara, demarkacinės linijos, blokų eilės su daugybe karinių patikros punktų, laikinų ir nuolatinių, bei sudėtinga leidimų ir draudimų sistema – visa tai palestiniečiams sudaro ne tik fizinių kliūčių, bet ir palieka gilių psichologinių randų. Galbūt kaip tik tai ir žavi D. Trumpą, per rinkimus pasižadėjusį stabdyti imig­rantų iš Meksikos srautus neįveikiama betono siena.

Remiantis sionistine vizija, Jeruzalė laikoma etniškai žydišku miestu, judaiz­mo sancta sanctorum, o pati Palestina –­ žydų tautos Pažadėtąja žeme. Bėda ta, kad kitos bendruomenės, ir ne vien musulmonų, čia gyveno dar iki 1967-ųjų, ir iki 1948-ųjų, ir gerokai anksčiau iki sio­nistinio judėjimo pradžios. Galbūt netrukus teks šias bendruomenes įrašyti į nykstančių tautų raudonąją knygą, greta Šiaurės Amerikos indėnų ir Sibiro čiabuvių. Jų gyvenamas teritorijas, išgriovus senuosius arabų kvartalus ir priverstinai iškeldinus gyventojus, galutinai pasiglemš vienintelės oficialiai pripažįstamos valstybės nausėdijos ir naujakuriai.

Izraelio premjero Benjamino Netanyahu politika juda būtent šia linkme. Izraelio pozicijos teritorijoje stiprinamos ne vien per urbanistinius projektus, bet ir pasitelkus meno, kultūros, o pastaruoju metu ir sporto sritis. Štai 2018-ųjų pasaulinės dviratininkų lenktynės „Giro d’Italia“, turėjusios startuoti Vakarų Jeruzalėje, dėl Izraelio vyriausybės spaudimo ir grasinimų nutraukti finansavimą (siekiantį 10 mln. eurų), startuos „Jeruzalėje“. Nes „jokios Rytų ar Vakarų Jeruzalės nėra, egzistuoja viena ir nedaloma Izraelio sostinė“. Po tokių Izraelio sporto ir kultūros ministerijų pareiškimų „Giro d’Italia“ organizatoriai buvo priversti pašalinti tarptautinės bendrijos pripažįstamą izraelietiškosios miesto dalies pavadinimą ir iš esmės patvirtinti tai, ką D. Trumpas pareiškė šiomis dienomis. Daugiau nei 120 organizacijų už žmogaus teises, etinio turizmo organizacijų, sportinių ir religinių bendrijų pasirašė peticiją „Giro d’Italia“ organizatoriams, prašydami neignoruoti palestiniečių klausimo bei tarptautinių rezoliucijų ir nestartuoti Izraelyje. Šią peticiją taip pat pasirašė lingvistas Noamas Chomsky, JTO teisininkas Richardas Falkas bei organizacija „Žydai prieš okupaciją“.

Dar vienas įdomus pavyzdys: Jeruzalės futbolo klubai ir jų atskirtis tiek fizine, tiek simboline siena. „Beitar Jerusalem FC“, izraeliečių iš Vakarų Jeruzalės, ir „Jabal Al-Mukaber“, palestiniečių iš Rytų Jeruzalės, komandos žaidžia tame pačiame mieste, tačiau priklauso ne tik skirtingiems futbolo čempionatams (palestiniečiai neturi teisės dalyvauti Izraelio futbolo čempio­nate), bet ir skirtingoms federacijoms: „Beitar“ – UEFA, o „Jabal“ – Azijos futbolo konfederacijai. O juk kalbame apie tą pačią teritoriją, gretimus to paties miesto kvartalus. Apie derbį tarp šių komandų taip pat negali būti kalbos.

Nuo 2012-ųjų organizacija „Teisė judėti“ rengia Palestinos maratoną, vykstantį Vakarų Kranto mieste Betliejuje ir siekiantį supažindinti visuomenę su palestiniečių gyvenimu ir laisvo judėjimo sunkumais. Bėgama palei pabėgėlių stovyklą, betoninių blokų sieną, nelegalias kolonijas ir karinį patikros punktą. Šis maratonas ypatingas tuo, kad tenka keturiskart bėgti tą pačią atkarpą, mat dėl įvairių suvaržymų laisvam bėgimui paliktas vos dešimties kilometrų ilgio ruožas.3 Turbūt tai gerokai daugiau byloja apie palestiniečių kasdienybę nei įvairios tarptautinės bendrijos ataskaitos, iš esmės smerkiančios nelegalias izraeliečių kolonijų statybas ir sisteminius žmogaus teisių pažeidimus, tačiau nesiimančios jokių konkrečių veiksmų palestiniečių teisėms šioje teritorijoje užtikrinti.

Bet padėtis po truputi keičiasi. JT Generalinėje Asamblėjoje už rezoliuciją, atmetusią Vašingtono sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, balsavo 128 šalys narės, tarp jų ir Lietuva. Tai, atsižvelgiant į faktą, jog pastarąjį dešimtmetį Lietuva yra viena didžiausių Izraelio diplomatinių rėmėjų Europos Sąjungoje, nebuvo taip akivaizdu. Iki šiol Europa slapstėsi Vašingtono šešėlyje, palikdama šiam visus su Artimaisiais Rytais susijusius sprendimus. Galbūt D. Trumpo kraštutinumai, svarsto G. Levy, supurtys europiečius ir įtikins užimti drąsesnę ir nepriklausomą poziciją. Ir galbūt paskatins užmegzti tikrą dialogą tarp dviejų pusių, siekiant visų į konfliktą įsitraukusiųjų lygiateisiškumo. Pradedant teise laisvai judėti po Jeruzalę.

 

1 Gideon Levy. „Donald Trump, Visionary of the (Single) State“, Haaretz, 2017-12-09.

2 Paola Caridi. „Gerusalemme senza Dio. Ritratto di una città crudele“. – Milano: Feltrinelli, 2013.

3 Išsamiau žr.: Giedrė Steikūnaitė. „Palestina. Laivė yra graži“. – V.: „Alma littera“, 2017.