Toma Gudelytė. Ranka pasiekiamas pasaulis, arba Turisto dilema

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

1869 m. pasirodė milžiniškos sėkmės sulaukusi Marko Twaino knyga „Nekaltieji svetur“ („Innocents Abroad“, į liet. k. neversta): tai kelionės įspūdžiai laivu „Quaker City“ iš pirmojo kruizinio turo po Senąjį žemyną 1867-aisiais. Keleiviai vyko į Marselį, paskui pasuko į Paryžių ir Lioną, tada į Genują ir aplankė Milaną, Komo ežerą, Padują, Veroną ir Veneciją su privalomais sustojimais Atėnuose, Konstantinopolyje, Izmire, Šventojoje Žemėje ir Egipte, iš ten, apibėgę piramides ir sfinksus, pasuko atgal į Ameriką.
Knygoje gausu ne tik „klasikinių itališkų grožybių“ ar Krymo istorinių vietų aprašymų, bet ir išties makabriškų vaizdelių, kaip anuomet buvo suvokiamos turistinės atrakcijos. Kelionių gidui rekomendavus (europietiškos leidyklos, formuojantis Gran Tour ritualui, jau buvo ištobulinusios būsimų „Michelin“ ir „Lonely Planet“ gidų prototipus), rašytojas aplanko ypatingu traukos centru buvusį Paryžiaus morgą, kur vaikštinėja tarp moterų ir vaikų lavonų, paskenduolių, sudarkytų kūnų ir pravirų kaukolių. „Į morgą traukė didžiulis žmonių srautas: vieni jų, prispaudę veidus prie skiriančių grotelių, atidžiai apžiūrinėjo kūnus, kiti, akivaizdžiai nusivylę, vos užmesdavo akį – tai žmonės, mąsčiau, ieškantys stiprių emocijų ir dažnai apsilankantys morge, tarsi eitų į operos teatrą.“
Augant turizmui XIX a. pab. Paryžius siūlė ir daugiau panašių, vaizduotę žadinančių pramogų, pavyzdžiui, 1867-ųjų pasaulinėje parodoje didelio populiarumo sulaukia pasivaikščiojimai ar pasiplaukiojimai po sostinės kanalizaciją. Į šias požemines ekskursijas palei srutų upę susirenka tokia gausybė smalsuolių, kad dalyviai raginami pasisaugoti kišenvagių, o laikraščių puslapiai mirga nuo iliustracijų su poniutėmis, pasidabinusiomis pagal paskutinį mados klyksmą ir laiveliu plukdomomis po požemių kloaką. Kelionių giduose ši ekskursija aprašoma kaip itin romantiška. Pamažu atsiranda tokie posakiai kaip „pajusti paryžietišką dvasią“.
M. Twaino bendraamžius traukė ir zoo humain, dar vadinami etnologinėmis ekspozicijomis, kuriose demonstruoti „primityvūs“ žmonės. Šios ekspozicijos akcentavo kultūrinį ir antropologinį „skirtumą“ tarp civilizuotų vakariečių ir neemancipuotų laukinių, parsigabentų iš afrikietiškų kolonijų drauge su egzotiškais gyvūnais. Dažnai šiuose žmonių „zoo­logijos soduose“ rodydavo ir išsigimėlių šou (freak show), itin išpopuliarėjusius kaimyninėse Vokietijoje ir Italijoje.
Trečioji Paryžiaus svečiams ir gyventojams siūloma turistinė atrakcija – apsilankymas sostinės kalėjimuose, tiesa, labiau auklėjimo sumetimais. Vyravo nuomonė, esą pilietiškumui ugdyti itin naudinga savo akimis išvysti, kaip taikomi įstatymai ir vykdomos bausmės. Beje, dar Francisas Baconas ragino keliautojus po svečias šalis nepraleisti viešų egzekucijų! Anot Michelio Foucault, pereinant nuo baudžiamojo teatro prie „gremėzdiško beveidžio kalėjimų mechanizmo“ nusikaltėlis vis dažniau vaizduojamas kaip pamokymo dalis: „Po gailestingumo vizitų siekiant palengvinti kalinių kančias – ši praktika atsirado arba buvo atgaivinta XVII a. – imta svajoti apie vaikų vizitus, kurių metu jie išvystų, kaip gerasis įstatymas baudžia už nusikaltimą: gyvas eksponatas tvarkos muziejuje.“ Vargu ar šiandien tokios lavinamosios ekskursijos po veikiančias kalinimo įstaigas įmanomos („Lonely Planet“ rekomenduoja: apsilankykite Gvantaname!). Tačiau tušti kalėjimai, pvz., Alkatrazas, kasmet pritraukia tūkstančius lankytojų ir kelionių giduose figūruoja kaip lankytini objektai.
Sociologas J. A. Meltonas knygoje „Markas Twainas, kelionių knygos ir turizmas. Didžiojo populiaraus judėjimo pakilimas“ („Mark Twain, Travel Books and Tourism. The Tide of a Great Popular Movement“, 2002) teigia, kad M. Twaino užrašai apie mums keistokas ir neretai rasistinio pobūdžio pramogas žymi turizmo epochos pradžią: turizmo, kaip sparčiai augančio socialinio reiškinio, XX a. antroje pusėje virsiančio globalia, į masinį vartojimą orientuota industrija, ir drauge turizmo, kaip hedonistinio pseudoedukacinio projekto, užuomazgas. Įprastai turistinė kelionė vaizduojama kaip nekalta pažintinė pramoga, kaip horizontą ir akiratį praplečianti patirtis, nors iš tiesų viso to nedeklaruojamas tikslas – sutvirtinti savąjį identitetinį supremacizmą.
„Nekaltuosius svetur“, pasak sociologo, šiandien galime skaityti kaip pranašišką satyrą apie modernaus turisto gimimą: amerikiečių laivas „Quaker City“ paverčia Europą milžinišku lunaparku, teminiu keistenybių ir įdomybių muziejumi, kur viskas iš anksto nuspėjama ir sumesta į bendrą stereotipinių vaizdinių katilą, paruoštą greitai suvartoti praplaukiančiam turistui. M. Twainas atvyksta į Paryžių jau turėdamas išankstinį kelionių gidų suformuotą Europos vaizdelį: „Netrukus leidomės Paryžiaus gatvėmis, džiaugsmingai atpažindami tam tikras vietas ir gatvių vardus, kurie dėl kelionių knygų mums buvo tokie savi. Tarsi būtume sutikę seną bičiulį (...) pasiekėme Dievo Motinos katedrą. Jau buvome apie ją girdėję. Kartais nustembu, kiek daug mes žinome ir kokie esame protingi. Akimirksniu atpažinau jos gotikinę architektūrą. Katedra buvo lygiai tokia, kokia vaizduojama knygose.“ Rašytojas panašiai patirs milžinišką nusivylimą apsilankęs Palestinoje ar priešais Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“, besiskiriančią nuo Amerikoje suformuotos „impresijos“.
Istorikas Danielis Boorstinas knygoje „Įvaizdis. Pseudoįvykių Amerikoje gidas“ („The Image. A guide to Pseudo-Events in America“, 1961) paaiškina, jog taip todėl, kad turistas svetimoje kultūroje retai ieško autentikos, jį labiau domina karikatūra: „Turistas mieliau renkasi savo provincia­lius lūkesčius. Prancūzų dainininkė, dainuojanti angliškai su prancūzišku akcentu, jam atrodo gerokai autentiškenė už tą, kuri paprasčiausiai dainuoja savo gimtąja kalba.“ Turistas stumiamas ieškoti tokios „autentikos“, kokią jam parenka ar sukuria kelionų agentūra. Šioji autentika turistui tampa regima tik tada, kai yra paženklinta, iš anksto surežisuota. Turistas lieka nuviltas, jei pasiekęs kelionės tikslą neranda to, ką žadėjo kelionių katalogas, – iš tiesų jis vyksta apžiūrėti ne realių vietų, bet to, kas jam įsiūloma vietinėje kelionių agentūroje. Taigi turisto kelionės tikslas nėra turistinis objektas, o kelionės paketas (kelionės paslaugos ir suformuotas vaizdinys). Šiam išankstiniam konstruktui atsimušus į realybę, turistas sutrinka, jaučiasi nuviltas ar apgautas. M. Twainas piktinasi, jog realioji Palestina neatitinka nuo­stabiojo Oriento vaizdinio – dykumoje arbatą siurbčiojančių ir kaljaną rūkančių arabų: „Oriento scenos daug puikesnės plieno raižiniuose nei realybėje. Manęs daugiau nepakerės raižinys apie karalienės Sabos apsilankymą pas Saliamoną. Sakysiu sau: tu nuostabi, Gerbiamoji, bet tavo pėdos purvinos ir dvoki it kupranugaris.“ Keista, kad Paryžiaus morgo kvapai rašytojui paliko ne tokį stiprų įspūdį kaip dykumos beduinų kupranugariai ir nešvara.
Su autentiškumo sąvoka neabejotinai susijusi ir „tradicija“ ar, tiksliau, tradicijos išradimas. Tradicija turizmo versle taip pat teatrinė reprezentacija ir geriausias to pavyzdys – Venecija, tradiciškai romantiškiausia pasaulio įsimylėjėlių vieta bei kaukių karnavalo sostinė. Įdomus faktas, kad XVIII a. Venecijoje, jau virstančioje masinio turizmo traukos vieta, karnavalas, paprastai švenčiamas Trijų karalių ir gavėnios laikotarpiu, buvo pratęstas – vyko visą žiemą, o vėliau ir iki pirmųjų vasaros dienų. Be abejo, siekta patenkinti į miestą plūstančių lankytojų poreikį dalyvauti tradicinėje šventėje. Tad karnavalas venecijiečiams virto priverstine rutina, o Venecijos Respub­likos iždui – absoliučiu prioritetu. Svarbia karnavalo dalimi buvo pusiau legalus relikvijų verslas: anuomet Venecija galėjo pasigirti didžiausiu relikvijų kiekiu Europoje, ją lenkė nebent popiežių Roma. Nors turistai neretai žinojo perką netikrą šventojo šonkaulį, tai vėlgi buvo ritualo dalis: menkaverčių suvenyrų verslo užuomazgos. Pamažu miestas vis labiau taikėsi prie lankytojų poreikių siekdamas išlaikyti per šimtmečius suformuotą tradicinį įvaizdį, tačiau paaukodamas vis didesnę miesto erdvę turizmo sektoriui, to pasekmės šiandien ypač skaudžiai atsiliepia už išlikimą kovojantiems miestiečiams.
Venecija, kaip ir kiekvienas turistinis miestas, priversta „vaidinti“ pati save. Roma turi demonstruoti užsieniečiui romietišką charakterį, Amsterdamas pasitikti įžiebtais raudonais žibintais ar Barselona abstuldinti Antonio Gaudì architektūriniais šedevrais, o Venecija galiausiai įsileido į trapią lagūną milžiniškus kruizinius laivus vienadienio turisto malonumui. Ir tai nėra antrinės reikšmės klausimas. Kalbame apie galingiausią mūsų laikų pramonę, jungiančią įvairius sektorius: transporto, infrastruktūros, statybų, metalurgijos, maisto etc. Visi šie sektoriai daugiau ar mažiau atsakingi už siaubingą aplinkos taršą bei klimato kaitą, kuri, priešingai, nei viliasi daugelis, nebus lėta ar nuosekli. Pasak italų sociologo Marco d’Eramo, masinis turizmas veda prie miestažudystės, pavertusios daugelį istorinių miestų homogenizuota tyrele, ir kartu prie grėsmingai artėjančios gamtinės katastrofos, kurios akivaizdoje mums ir toliau peršami pigūs skrydžiai, ištrynę visus geografinius atstumus. Pigių skrydžių eroje lemiamu faktoriumi tampa ne kelionės tikslas, o pasiūlymo kaina. Keliauti privalome visi! Šiandien tai kažin kokia beprotiška socialinė prievolė. Visi privalome aplankyti Niujorką, Kanarų salas ar Tailandą. Privalome neatsilikti nuo kitų. Ir per trumpiausią laiko tarpą (negi dundėsi traukiniu iki Bankoko!). Italų žurnalistas ir rašytojas Tiziano Terzani 1993-iaisiais atliko nedidelį eksperimentą: pasižadėjo mažiausiai metus neskraidyti lėktuvais ir judėti kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai turinčiomis priemonėmis. O keliavo jis išties daug. Tai, ką T. Terzani vėliau aprašė knygoje „Aiškaregys man pasakė“, buvo visiškai kitas erdvės pojūtis, susigrąžintas atstumų ir tolio jausmas, kurio mes šiandien nebeturime. Viskas mums pasiekiama ranka ir vienu kompiuterio klavišo spustelėjimu.
Rašant šias eilutes Genujoje inauguruojamas didžiausias Viduržemio jūros istorijoje kruizinis laivas „MSC Seaview“. Šis naujas 18 aukštų vandens monstras, kurio krikštamote pakviesta būti Sophia Loren, plūkdys beveik 6000 keleivių, besivaikančių prabangos iliuzijos, ir 1500 įgulos narių (daugiausia prekariškų darbuotojų už itin mažą atlyginimą), į aplinką išmesiantis neįsivaizduojamą kiekį nuodų. Noromis nenoromis kirba mintis, kad gal jau verčiau būtume likę turistauti Paryžiaus kloakomis ir tenkinę savo makabrišką troškimą „pažinti“ pasaulį ne tokiais savižudiškais būdais.


Iš 3662 žurnalo (2018-07-20 17:46:26)
Draugai