Tomas Kriaunevičius. Istorinė sąmonė, įkaitinta istorinės nesąmonės

Praėjusią savaitę į įkaitintą iki burbuliavimo eterį sumetėm: vištą, strimelės galvą, vieno vanago kitam vanagui iškirstą akį, šviežiai pridergtą paukščio lizdą, rieškučias raudonų putino uogų, nuo pradėjusių trauktis žaizdų nuluptus sūdytus tautinius krešulius, mumyse kirbėjusią teisybės dėlę, nuplėštą mašną, rūkytą tvarstį, garintą actą, kruviną vatą, žydų kaulus, partizanų šonkaulius, išsukiotus petukus su antpečiais, vokišką taukuotą špygelį, žiupsnį tarkuotų knygų, lydytą Vėlinių žvakių vašką... Tirštas klampus viralas groteskiškam Šiurpnakčio istorinių kaukių karnavalui.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Per nepriklausomybės laikotarpį tai bene antras tokio masinio plačiosios publikos ažiotažo sulaukęs, su kolektyvine istorine atmintimi susijęs įvykis ir abu jie šiais metais. Vis dėlto didysis prof. Liudo Mažylio atradimas nei visuomenės įsitraukimu, nei kont­roversijomis anaiptol neprilygo praėjusios savaitės kovoms dėl istorijos. Nuskriausta, egzaltuota mergaitė su degtukais pavirto siaubo romano Kere, minties galia iš keršto padegusia visą šalį, kurioje partizaninės kovos dėl istorijos, o ne dėl minimalaus atlyginimo ar kylančių kainų bent savaitei tapo vyraujančia masinės isterijos priežastimi. Rašytoja R. Vanagaitė kartu su savo širdies palydovu dramblota žingine įsiveržė į mūsų trapią lietuvišką (atimtą iš nužudytų žydų?) sendaikčių krautuvėlę ir, iš oro nukabinę porcelianinį B. Russello arbatinuką*, lengva ranka papilstė iš tuščio į kiaurą tokiomis jautriomis temomis kaip holokaustas ir antisovietinis partizanų pasipriešinimas Lietuvoje. Istorijos mokslo metodologijos požiūriu konkretūs Vanagui mesti kaltinimai dėl dalyvavimo žudant žydus, NKVD veik­loje ir savęs nukankinimo buvo gryna nesąmonė. Jokių naujų, mokslininkams nežinotų istorinių šaltinių pateikta taip ir nebuvo, o apie kritiško šaltinių vertinimo ir interpretavimo būtinybę rašytoja istorikų buvo įspėta dar prieš pusantrų metų knygos „Mūsiškiai“ recenzijose. Ideologinio pamušalo požiūriu tai irgi gana aiškus veiksmas. Tai buvo noras atsivėdėjus trinktelti tebekonstruojamai oficialiajai tautinei mitologijai, didele dalimi paremtai vienareikšmišku pokario partizanų kovos heroizavimu bei sakralizavimu. Ir čia su rašytoja bent iš dalies būtų galima sutikti, jei kalbame ne apie profesionalių istorikų darbus, kuriuose lietuvių tautybės žmonių kolaboravimas su naciais ir dalyvavimas holokauste yra neblogai ištirtas, bet apie oficialiąją istorinės atminties ideologiją, kuriai padedant iki klišių supaprastintos istorinės informacijos nuotrupos pasiekia nebylią (bet kartais pratrūkstančią) piliečių daugumą. Tai vendeta ne tik dėl to, kas įvyko praeityje, bet pirmiausia už tai, kad mes jos tinkamai neprisimename ir netinkamai įprasminame.

Kalbėtojai išpuolio prieš partizanų vadą motyvus buvo linkę vertinti pagal profesinius įgūdžius. Viešųjų ryšių orakulai čia, žinoma, matė apskaičiuotą naujos knygos piaro akciją, gynybos atstovai – išsiraizgiusių Kremliaus čiuptuvų galus. Kitaip nei anksčiau minėtos pozicijos nuo pat pradžių maniau ir vis dar tebetikiu, kad pagrindinis R. Vanagaitės motyvas yra nuoširdus susitapatinimas su žydų tautos katastrofa ir siekis išpirkti kaltę. Su visa bravūra, teatrališkumu, permanentiniu teisuolės vaidmens perėmimu, organiškai būdingais šiai fatališkai (be jokios ironijos) moteriai. Tai savotiškas Limos sindromas (priešingas Stokholmo sindromui), kuomet pats agresorius susitapatina ir pradeda užjausti savo pagrobtuosius (R. Vanagaitės užuominos apie galimą jos pačios senelio dalyvavimą žydų žudynėse čia svarbus faktorius). Bėda ta, kad nauju įkaitu šioje situacijoje vėl tampa tiek lietuvių, tiek ir žydų tautos. Nepaprastai empatiškas susitapatinimas su vienos tautos katast­rofa ir visiška veidrodinių neuronų atrofija pagauti kitą kampą – nuo nacių ir sovietų totalitarinių režimų kentėjusios lietuvių tautos istorijos kontekstą – atveria Pandoros, bet ne Sandoros skrynią. Didžioji dalis „žydšaudžių tautos“ atstovų Vėlinių savaitę dar kartą kruopščiai apžiūrėję savo namų ūkius siuto ir liūdėjo tikrai ne dėl to, kad nerado ten rašytojos jiems inventorizuoto priplėšto nužudytų žydų turto, bet dėl to, kad iš dėžių traukė pageltusias nuo laiko nacių ir sovietų represuotų senelių bei tėvų jaunystės nuotraukas.

Net ir profesionalių istorikų pastangomis galiausiai pasiekus užsispyrėlės sutramdymo bei pravėsus šiam istorinio viralo greitpuodžiui kažkodėl kartus poskonis liko. Dėl pilietinės visuomenės Vyr. Piliečio šantažo leidyklos susmulkintų knygų, tapusių esminiu argumentu, kenkiančiu valstybės reputacijai, dėl dalies visuomenės primityvaus „valio-patriotizmo“, grįsto ne žiniomis ir kultūringa argumentacija, bet aklu įsiūčiu ir agresyvumu, dėl akį rėžusių į personą nukreiptų neapykantos kupinų įžeidinėjimų, dėl šlykštaus antisemitinio gaivalo kartkartėmis prasimušdavusio anoniminių komentarų sraute.

Atsivėrė ir šiokios tokios oficialiojo tautinio naratyvo formavimo spragos. Ant heroizuotų istorinių asmenybių kulto pastatyta išties nemažai ir vos susvyravus jų, kaip pusdievių ar antžmogių įvaizdžiui, kyla didžiulė sumaištis. Galbūt visuomenei populiariai, bet subtiliai pateikta ir paaiškinta ne pačių maloniausių istorinių faktų dozė taptų ne pažeidžiamumo šaltiniu, bet, atvirkščiai, imunitetą stiprinančiomis krekenomis? Juk už mūsų tautinį gerokai universalesniame krikščionybės mite net Jėzus savo kančioje ant kryžiaus patyrė silpnumo akimirkų: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 33–34) Jeigu sugebame paaiškinti Dievo žmogiškumą, tai sugebėsime paaiškinti ir žemiškus mūsų herojų poelgius.

Net ir brandžiai visuomenei retkarčiais reikalingi istorinės sąmonės elektrošoko smūgiai. Žinoma, jie turi būti pamatuoti – gana provokatyvūs, kad pažadintų ir konsoliduotų skirtingus piliečius, bet ne tokie stiprūs, kad skaldytų žmones į nesutaikomas grupes ir aptemdytų sąmonę. Nacizmas valstybiniu lygiu sunaikintas prieš 70 metų, bet jo pamėklės vis dar klaidžioja nepaisydamos tautybių ar valstybių sienų, taip pat įsismelkdamas ir į savo antipodą, o iš tiesų beveik veidrodinį atspindį, griausmingai šiomis dienomis švenčiantį 100 metų jubiliejų.

Kad ir kaip ten būtų, praėjusią savaitę per kovų dėl istorijos įkarštį vaizduotėje teko pamodeliuoti, koks tas jausmas: kai atsukus čiaupą apsidžiaugi, kad iš ten bėga... vanduo? Kas nugalėtų manyje – išlikimo instinktas ar moralinis antstatas, jeigu turėčiau vienintelę alternatyvą – būti nužudytas ar nužudyti savo kaimyną? Ar išdrįsčiau gelbėti kitos tautybės bendrapilietį, jeigu dėl to iškiltų milžiniška grėsmė mano biologinių palikuonių gyvybei? Kokį informacijos srautą pats išliečiau valandų valandomis mane mėsinėjantiems sadistams?.. Tai nėra adekvatu ir neprilygsta tam siaubui, kurį išgyveno konk­retūs ano meto žmonės, ištisos tautos. Vis dėlto vaizduotės ratas apsisuka ir į kasdienybę jau išeini šiek tiek pakitusiu sąmonės kodu.

* Britų filosofo Bertrando Russello pasiūlyto vaizdinio esmė: jei kas nors ima teigti, kad aplink Saulę tarp Žemės ir Marso elipse skrieja porcelianinis arbatinukas, našta įrodyti tokį absurdišką teiginį visų pirma tenka teigiančiajai pusei, o ne bandantiems paneigti.