Tomas Kriaunevičius. Paskutinės minutės pasiūlymas Lukiškių aikštei

Mums reikia Simbolio! Kad galėtume vėl patirti kolektyvinį džiaugsmą, mums verkiant reikia Simbolio! Ir jis turi stovėti greta Gedimino prospekto arterijos, pačioje Vilniaus ir visos Lietuvos širdy – Lukiškių aikštėje. Dabar ta tuščia vieta – tai nuolat akis badanti mūsų valstybės širdies nepakankamumo diagnozė.

Kazimiero Inčirausko vizualizacija

Akivaizdu, Vytis virsta nebe vienijančiu, bet skaldančiu simboliu. Tai tarsi koks Vamzdis. Nors anuomet daugelis dėjosi meno kritikais, atakavo „Krantinės arkos“ idėją ir, neva perpratę kūrinio prasmę, skelbė verdiktą – tai tiesiog šūdų vamzdis į Nerį ir ne daugiau, iš tiesų plačioji publika labiausiai siuto dėl kainos. Dabar Vyčio jau ir nemokamai mums neįkišit. Kultūros pasaulyje įtakingos, išsilavinusios, kairuoliškai ar libertariai nusiteikusios visuomenės dalies nebetenkina nei realistinės vaizdavimo formos, nei globalizacijos amžiuje nuvertėję konservatyvūs, agresyvią (did)vyrišką jėgos poziciją įcentrinantys, prieš žmogaus teises mums nešančius Vakarus piestu stojantys, kalaviju bei kanopomis į Vakarų pusę užsimoję nacionalistiniai simboliai.

Tad kas mus, tokius skirtingus, galėtų sutelkti? Lyg runkelius su grietinėle į vieną nacionalinį patiekalą? Tiesmukai bei primityviai mąstančią daugumą ir konceptualumo aukštumų reikalaujančius profesionalus? Kai kuriuose Lietuvos agrariniuose regionuose pagonybę dar praktikuojančius valstiečius ir krikščioniškąją demokratiją išpažįstančius miestų gyventojus? Kavą siurbčiojantį, nuolat atsipūtusį hipsterišką liberalų jaunimą ir dėl juodo buhalterijos nepritekliaus įsitempusią darbo „leudį“?

Pažvelkime, dėl ko visi sutariame ir ko labiausiai valstybėje stokojame. Bent jau du dalykai yra visiškai aiškūs – mums žiauriai trūksta Teisingumo (taip pat ir socialinio) bei stipraus kokybiško Švietimo (taip pat ir energetiškai nepriklausomo).

Mano idėja Lietuvai: šias siektinas vertybes sujungti į vieną veikiantį meno kūrinį, kurio pamatinė idėja labai paprasta – prie elektros kėdės (teisingumą įkūnijančio simbolio) prijungti žaibolaidį (šviesos ir energijos šaltinį). Viešojoje erdvėje galėtų stovėti ritualinis sostas, laisvai ir demokratiškai prieinamas kiek­vienam save išmėginti panūdusiam piliečiui bei šalies svečiui. Ši interaktyvi skulptūra „Perkūnsargio katedra“ (lot. cathed­ra – „sostas, kėdė“) vizualiai primintų Gediminaičių stulpus. Kartkartėmis į Lietuvos širdį vis trinktelėjantis elektrošokas atšviežintų mūsų jėgas vytis Vakarus ne kalavijo, bet ekonominio ir kultūrinio progreso užmojais. Būtų galima pasiekti precedento neturintį visuomenės konsensusą ir netgi politinių partijų susitarimą. Valdantiems valstiečiams ir Kultūros komiteto pirmininkui tai būtų unikali proga turėti Perkūno valios laidininką ir kulto vietą ne kažin kokiuose provincialiuose Naisiuose, bet pačioje Lietuvos širdyje. Taip pat būtų galima įvesti privalomą objekto lankymą moksleiviams per etnografijos pamokas ir per kūno kultūrą. Būtent! Perkūnokultūrą. Konservatyvieji krikščionys demokratai pagaliau rastų bendrą vardiklį su Lenkų krikščioniškų šeimų sąjunga ir, žinoma, nepasiduotų tokiai idololatriškai1 valstietiškai kūrinio interpretacijai. Šiems skulptūra tarnautų kaip krikščioniško Dievo teismo, išbandymo „ugnimi“ įrenginys, slapčia viliantis apkrikštyti ir absorbuoti bent jau dalį atsilikėlių valstiečių, kaip monoteistinė religija absorbavo pagoniškuosius tikėjimus. Liberalams ši funkcionali elektros ir meno instaliacija turėtų tikti, kaip gerokai saugesnė, lyginant su metalo ir melo detektoriais, priemonė pasitikrinti savo nekaltumą. Socdemai turėtų sėsti urmu. Kad galop žaibas juos skeltų pusiau ir, atskyręs Seimo gyventojų frakciją nuo likusios partijos, įvykdytų atsivertimą į skandinavišką socialdemokratiją. Taigi visiems nusimato win win situacija, kaip dabar mėgstama sakyti su teismų praktikos jau įteisinta „dabul vė“.

Sakote, čia per daug archajiškumo, pagoniškos ir krikščioniškos religinės simbolikos, kvepia viduramžiškom ordalijom? Norintiems ir mokantiems skaityt tarp eilučių šis kūrinys, atvirkščiai, galėtų būti ironiška represinio valstybių (lokacija greta buvusių KGB rūmų puikiai tinkama) bei hierarchinių religinių sistemų ir jas aptarnaujančių ideologijų aparato kritika. Čia aiški aliuzija į rusų akcionisto Olego Mavromati online performansą „Savas / Svetimas“, kai anoniminė interneto vartotojų minia gyvu balsavimu sprendė, ar paleisti mirtiną srovę elektros kėdėj sėdinčiam menininkui, ar ne. Taip pat interaktyvi skulptūrinė instaliacija pasitarnautų atstatant šimtmečius dominavusio maskulinizmo iškreiptas lyčių teises per pozityviąją diskriminaciją – mokslinė statistika byloja, kad žaibas 6 kartus dažniau trenkia į vyrus nei į moteris. Tai būtų ir aliuzija į kūno sugrąžinimą iš visuomenės bei ideologijų kontrolės pačiam jo savininkui – tik pastarasis spręstų, ar atsiduoti vien gamtos dėsnių valdomai eutanazijai, o gal postmodernizmo pamėgtam atsitiktinumui? Nes visuomet egzistuoja tikimybė, kad žaibas trenks ir iš giedro dangaus2. Skulptūroje akivaizdus ir rezistencijos aspektas. Ne tik tautinės, bet ir atskiro individo egzistencinės rezistencijos prieš mirtį. Yra fiksuotas ne vienas atvejis, kai žmonės „atsisakė“ mirti tiek nuo pataikiusio žaibo milžiniško elektros išlydžio, tiek ir nuo mirtinos dozės elektros kėdėje. Galiausiai, kaip ir kiekvienas elektros užtaisas, žaibas linkęs keliauti mažiausio galimo pasipriešinimo keliu. Taigi kiek­vienas galės pasitikrinti, kiek savyje turi valios ir tuštumos...

Jeigu ir vėl tarp 5 Lukiškių aikštės monumento finalistų darbų neatrasit nė vieno, verto mūsų visų pasididžiavimo, tai nesakykit, kad neturėjot alternatyvos. Jeigu ką, visas genialias idėjas išvešim į Kauną. Ten, žmonės šneka, jomis jau gatves lopo. Ir į dideles dėžes pakuoja.

 

1 Idololatrija – (lot. bažn. idololatria < gr. eidololatreia) – stabų, simbolizuojančių dievus, religinis garbinimas.

2 Kol žaibas pasiekia objektus žemėje, nuo audros epicentro gali nukeliauti net iki 40 km, todėl užfiksuota atvejų, kai jis realiai trenkė iš giedro dangaus.