Tomas Kriaunevičius. Trys rankos

Žmogus skiriasi tuo, kad turi ranką – instrumentą, kuriuo ir krečia visas savo kiaulystes. (G. Orwellas. „Gyvulių ūkis“)
Kodėl aš esu toks tikras, kad tai yra mano ranka? Ar tokio pobūdžio tikrumu neparemtas visas kalbos žaidimas? (L. Wittgensteinas. „Apie tikrumą“)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Birželio 3-iąją minėjome Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio su­kaktį. Per 30 metų Lietuva išties sujudo ir persitvarkė: sutramdė „Vilniaus brigadą“ ir išplėtojo „Vilniaus prekybą“, peržengė „Rubikoną“ ir išdidžiai įžygiavo į brandaus maginio realizmo (mg realizmo) stadiją. Gegužės 30 d., vėl atsilikdami nuo Latvijos ir Estijos, tačiau ranka rankon su naująja likimo sese Kolumbija pagaliau įstojome į „turtingųjų klubą“ – EBPO organizaciją. Lietuva priimta, žinoma, dėl stulbinamos plėtros, o Kolumbija tik dėl to, kad jos sostinė – Bogota. O ir pastarąją juk sutvarkė lietuvis meras Antanas Mockus. Nors, tiesą sakant, ir Lietuvoje tik sostinė bagota. Ir tvarko Lietuvą iš stiklinio bokšto taip pat lietuvis Mockus. Filantropas, kaip ir Pablo Escobaras. Rūpinasi sporto aikštynais, kultūra, ypač tautine: beveik davė milijoną už Nepriklausomybės aktą, beveik pastatė paminklą Jonui Basanavičiui. Jaunimui skiepijo laisvės verty­bes, veiklos strategijoje numatė aktyviai „veikti Vilniaus (ir visos Lietuvos) masonų ložėse“. Vis dėlto žmonės prie statybų. Mūrininkai. Na, bet, sakysit, kur jau ten mums iki kolumbiškų kartelių ir Medeljino. Likim su savo lietuvišku kartėliu ir lietuviškais medelynais. Matyt, įkvėptam ir pakylėtam tokio mistinio suartėjimo su maginio realizmo tėvyne Kolumbija man atsivėrė trečioji akis ir apturėjau trijų rankų regėjimą.
Pirma kuklioje chruščiovkėje naktį mane aplankė Juodoji ranka. Žmonijos istorijoje geriausiai yra žinomos dvi „Juodosios rankos“: slapta serbų karinė draugija, prisidėjusi prie Austrijos-Vengrijos erchercogo Ferdinando nužudymo ir Pirmojo pasaulinio karo pradžios, ir italų mafijos, juodo delno atspaudais laiškuose bauginusi, reketavusi ir vykdžiusi žudynes XX a. pradžios Niujorke. Tačiau mane aplankė ne jos. Tai buvo mūsų vietinė (post)sovietinė Juodoji ranka, po trijų dešimtmečių vėl atsliūkinusi iš gatvės folkloro – vaikystės šiùrpių. Tamsoje į kambarį įsliūkinusi viešnia kažko apgraibomis ieškojo, naršė drabužių kišenes, nepatenkinta apčiupinėjo liesą piniginę. Galiausiai prisliuogė artyn, kaklu užsiropštė aukštyn, pro kaušą ir smegenų žievę įsiskverbė į smegenų šaltieną ir kruopščiai apčiupinėjo ten slypinčią kankorėžinę liauką. Ši, pasak dekartiškosios ir mistinės samp­ratos, yra sielos kontaktavimo su kūnu ir trečiosios akies organas, ir, anot mokslo, stipriausio natūralaus haliucinogeno, atsakingo už sapnus, gamintoja. Matyt, užčiuopusi, kad dieviškosios akies atsivėrimas man iš tiesų negresia, o su sapnais viskas gerai, Juodoji ranka ėmė tirpti ir išnyko. Kurį laiką gulėjau užsimerkęs ir nejudėjau. Ta ranka man niekaip neišėjo iš galvos.
Tuomet staiga pajutau tvirtą bekompromisį Nematomos rankos buvimą, rūpestį ir globą. Tai buvo ta pati visagalė, viską tvarkanti ir reguliuojanti ranka, kuri, Dievui neatlaikius konkurencinio spaudimo ir, Nietzsche’s liudijimu, mirus, mums visiems atstoja ir per amžius atstos Dievo Apvaizdos Pirštą. Tai ta pati visur esanti Ranka, kuri ir darbo, ir švenčių dienomis nenuilsdama rūšiuoja prekes bei žmones į lentynas, o visus mus, geltonsnapius ir žaliavalgius, mėlynanosius ir juodadarbius, baltarankius ir baltarusius, tvarkingai rikiuoja prekybos centrų eilėse su kiekvienam pagal nuopelnus atseikėtais karučiais. Ir pasivaideno, kad vis dėlto pamačiau tą Adamo Smitho apibūdintą Nematomą rinkos ranką. Ji keitė pavidalus. Mačiau, kaip ranka ranką plauna. Gerai, kad haliucinaciją nutraukė Juodoji ranka, staiga išropojusi iš palovio ir įjungusi radiją. Per jį išgirdau tvirtą ir raminantį Laisvosios Rankos instituto vyriausiojo žynio balsą, kad abejoti Nematomos rankos buvimu ir nepriekaištingu veikimu sveiko proto žmogus negali. Tai mane nuramino, nes turiu polinkį pripažinti esąs sveiko proto žmogus.
Tuomet išvydau kuo puikiausiai matomą Sveiko proto ranką. Tą pačią, apie kurią praėjusiame amžiuje nemažai samprotavo Moore’as ir Wittgensteinas. Tiesą sakant, tai buvo tiesiog mano paties ranka, kuria neturiu jokio pagrindo abejoti, o iš to, kuo neabejojam, išaudžiam ir formuojam kasdienę kalbą, arba tai, ką vadiname kasdienio Sveiko Proto pasaulėvaizdžiu. Kalbos žaidimas paremtas tuo, kad žodžiai ir objektai nuolat atpažįstami. Antraip tiesiog negalėtume išlikti, priimti sprendimų, normaliai veikti. Pakilau ir šįkart sava ranka įjungiau radiją. Skambėjo pianinas, o diktorė pasakojo apie Wittgensteino vyresnįjį brolį Paulį, kuris buvo vienarankis pianistas – Pirmajame pasauliniame kare kovojo Austrijos-Vengrijos kariuomenėje ir neteko dešinės rankos.
Anot Jungo, dažnai rankos atskleidžia paslaptį, su kuria intelektas kovoja bergždžiai. O aš pasakysiu taip: pakramtykim kartais savo nago juodymą. Tai yra tikra. O ideologijos tam ir reikalingos, kad jomis abejotume. Gal tuomet ir apdžiūvusi ranka turi vilties būt atgaivinta (Mk 3, 1–5). Tad už sveiką nuolatinį sąjūdį mūsų galvose.