Vitalij Binevič. Domo arigato mister roboto*

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Neseniai multimilijardierius, Marso kolonizatorius Elonas Muskas davė interviu, kuris jutube peržiūrėtas 15 milijonų kartų. Jis ne tik parodė, kad gali rūkyti žolytę ir taip akimirksniu sumažinti savo įmonės „Tesla“ akcijų kainą, bet ir pajuokauti apie dirbtinio intelekto grėsmę. Pakvaišęs genijus perspėjo, jog neturėtume spardyti robotų, kadangi jie turi gerą ilgalaikę atmintį. Be abejo, nepamiršo paminėti ir seno kaip pati mokslinė revoliucija argumento – žmonės vis labiau priklauso nuo technologijų, todėl dažnai nepastebi jų keliamų pavojų. O tada pažadėjo sukurti dar išmanesnį automobilį, mums visiems palengvinsiantį gyvenimą... Šis svyravimas tarp susižavėjimo ir baimės parodo, jog mąstymas apie technologijas ir dirbtinį intelektą prieštaringas ir sudėtingas.

Technologiniam determinizmui visada rūpėjo būtent žmogiškumo klausimas. Remiantis šiuo diskursu, mokslinis progresas neišvengiamai pakeis ir patį homo sapiens. Šiuo atveju įdomiai atrodo XVIII a. prancūzų fiziko ir filosofo Julieno Offray de La Mettrie filosofinis foliantas „Žmogus mašina“. Šis 100 puslapių kūrinėlis kadaise sukėlė nedidelį filosofinį skandalą, kadangi autorius į žmogaus kūną pažvelgė pro fizikinių dėsnių spektrą. Foliantas ypatingas ne tik tuo, kad tai vienas iš nedaugelio filosofinių kūrinių, kuriame keletą kartų tiesiogiai minimas vyriškas lyties organas, bet ir dėl tais laikais drąsaus teiginio: širdis veikia kaip pompa. Taip J. O. de La Mettrie modifikavo tautiečio René Descartes’o teoriją, kad gyvūnai yra sielos neturintys robotai, ir pritaikė šią metaforą žmogui. Anot filosofo, žmogus veikia pagal visiems automatonams bendrą fizikinę logiką. Kitaip tariant, žmogus neturi sielos, todėl yra neypatingas, priešingai, nei tikėta ankščiau. Tokia žmogiškumo ir technologijos, sielos ir mechanizmo ar gyvybės ir mirties perskyra būdinga visai mokslo revoliuciją išgyvenusiai Vakarų visuomenei. Arvydas Šliogeris teigia: „(...) ji, mašina, šaltakraujiškai (jei taip galima pasakyti) naikina viską, kas tik patenka į jos nasrus, o mes jau žinome, kad lygiai taip pat šaltakraujiškai ji gali sunaikinti netgi visą mūsų planetą.“ Įprastai Vakarų mąstysenoje materija reprezentuoja mirtį, o siela – gyvybę.

Tačiau ši baimė niekada netrukdė žavėtis mašina. Pats terminas „machina“ romėnų laikais nurodė į stabiliai ir tvirtai ant žemės stovintį daiktą ar platformą, kurie net neprivalėjo judėti. Taip romėnų teatre atsirado deus ex machina samprata – tvirtas mechanizmas nurodė į amžiną visatos pagrindą, paaiškinantį visus žmogiškuosius reikalus. Tik XV a. terminas pradedamas vartoti savarankiškam automatiniam judėjimui pabrėžti. Būtent šiuo laikotarpiu paplito automatonų pasirodymai. Mokslininkai demonstravo sukurtus dainuojančius paukščius ar šachmatais lošiantį robotą. Tuo metu paplito ir kita groteskiška pramoga: per negyvą ir begalvį kūną leidžiama elektros srovė sukeldavo raumenų susitraukimą ir taip priversdavo numirėlį „šokti“. Pastarasis eksperimentas taip pat turėjo patvirtinti, jog žmogus tėra mašina, paklūstanti universaliems fizikos dėsniams. Pasirodymai buvo tokie populiarūs, kad net sielos ir materijos dualumą postulavęs R. Descartes’as sukonstravo keletą automatonų. Išliko legenda, kad jis susimeistravo mechaninę moterį, tačiau vienas laivo kapitonas, išsigandęs, kad ją apsėdo velnias, išmetė už borto. Ar ne šias pramogas primena ir Lietuvoje pernai apsilankiusi humanoidė Sofija? Viename prekybos centre susirinkusi žiūrovų minia taip pat galėjo stebėti dirbtinio intelekto „išmintį“ – jis samprotavo, atsakinėjo į klausimus ir reiškė emocijas. Remigijus Šimašius net suteikė jai Vilniaus gyventojo statusą, o humanoidė pajuokavo, kad jau kuria pasaulio užkariavimo planus...

XVIII a. Anglijoje spontaniškai kilo luditų judėjimas. Jo šalininkai manė, kad naujos mašinos atims iš darbininkų darbo vietas, todėl protestą išreiškė tas mašinas laužydami. Ar ir šiuolaikinis žmogus turėtų taip reaguoti į dirbtinį intelektą? Kai Sofija linksmino savo svečius, tuo metu vergavau dirbau šalia esančioje populiaraus brendo parduotuvėje. Išgirdęs linksmą Sofijos balsą pagalvojau – kodėl aš dirbu, o robotas pramogauja? Jei mes nerimaujame dėl tokio žmogiškojo intelekto, tai jo potenciali žūtis negąsdina.

 

* Žodžiai iš roko grupės „Styx“ dainos.


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 18:47:20)
Draugai