Vitalij Binevič. Filosofinis pasakojimas apie tai, kaip parsidavėlis Bobas Dylanas viršelį paišė...

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

1965 m. kontrkultūros legenda ir Vietnamo kartos balsas Bobas Dylanas įrašė dainą „Maggie’s Farm“, kuri prasideda eilute: „Daugiau nedirbsiu Megės fermoje.“ Kūrinys tapo klasikiniu antikapitalistinio judėjimo himnu. 2014 m. tas pats B. Dylanas nusifilmavo „Chrysler 200“ reklamoje. Kodėl? O kodėl gi ne...

Be abejo, toks žingsnis sulaukė aršios kritikos, kultinis dainininkas dargi buvo pakrikštytas parsidavėliu. Juk išdavė savo įsitikinimus! Tačiau ar tokia nuomonė yra legitimi? Viename interviu slovėnų filosofas Slavojus Žižekas puikiai palygino modernią ir postmodernią moralę. Tarkime, abi pozicijos skirtingai aiškina tą patį įvykį – vaiko nenorą apsilankyti pas močiutę. Moderni moralė teigia, kad toks apsilankymas privalomas, kadangi tai morališkai teisingas veiksmas. Tačiau postmoderni moralė naudoja kitokį prievartos mechanizmą. Jos argumentas toks: gali močiutės nelankyti, ji vis tiek tave mylės, o aplankysi ją tada, kai pats to norėsi. Tačiau S. Žižekas teigia, kad antras teiginys yra pavojingesnis, kadangi sukuria laisvės iliuziją, slepiančią manipuliatyvų argumento pobūdį.
Šiuo atveju turime atkreipti dėmesį į politikos filosofo Claude’o Lefort’o samprotavimus, leidžiančius atkurti trumpą totalitarizmo genealogiją. Antikoje atsirado terminas despotija, nurodęs kraštutinai blogą ir niekam neatskaitingą vergvaldžių politinę galią. Viduramžiais šią sampratą pakeitė monarchinė sistema, kur karalius visiems pavaldiniams atstovavo prieš Dievą. Moderniais laikais gimė totalitarizmas, Dievo vaidmenį čia užėmė tuščios lygybės ar dominavimo idėjos. Interpretuojant ir papildant C. Lefort’ą galima teigti, kad ši santvarka nepastebimai įgavo naujų bruožų. Postmodernus totalitarizmas remiasi „sausainio principu“ – dabar nereikia nieko disciplinuoti ar bausti, kadangi taisyklės internalizuojamos. Tokioje pseudodemokratijoje kiekvienas turi laisvę išsakyti savo nuomonę, tačiau tik tokiu atveju, jeigu ši nuomonė atitinka iš anksto nustatytą tiesą ar gerą skonį. Kitaip tariant, galima teigti tik tai, kas nesukels skandalo. Tokią politinę sistemą knygoje „Puikus naujas pasaulis“ meistriškai pavaizdavo Aldousas Huxley.
Kalbant filosofiniais terminais, čia susiduriame su objektyvumo ir intersubjektyvumo perskyra. Klasikinė moralė, kurios samprata paplito su krikščionybe, įteisino objektyvias taisykles. Tokioje sistemoje kritika įmanoma, nes galima susitarti dėl visiems aiškių, bet nebūtinai priimtinų normų. Kitaip tariant, visi žino žaidimo taisykles, todėl gali kritikuoti net ir tą pačią krikščionybę. Tačiau postmoderni moralė, kurią nagrinėja S. Žižekas, priverčia mus intersubjektyviai susigyventi su primestomis normomis. Vadinasi, tokioje sistemoje plėtojama kritika iš anksto panaikina savo alternatyvą – laisvą pasirinkimą ar priešingą nuomonę. Postmodernus totalitarizmas teigia, kad B. Dylanas, jeigu tik nori, gali nusifilmuoti reklamoje. Juk jis – laisvas žmogus! Tačiau nusifilmavęs reklamoje automatiškai tapo parsidavėliu. Žaidimo rezultatas suklastotas nuo pat pradžių, nes šioje sistemoje žmogus privalo jausti griežtai nubrėžtas veiklos ribas.
Senovės Graikijoje gyvavo kinikų judėjimas, pagarsėjęs filosofinėmis provokacijomis. Žinomiausias kinikas – Diogenas, gyvenęs statinėje. Filosofijos istorija byloja, jog kartą jis viešai pasimasturbavo, o tada paglostė pilvą ir pasakė: „O kad ir alkį taip galima būtų numalšinti.“ Nors šiuo poelgiu Diogenas sugebėjo sunervinti ne vieną filosofą, provokaciją galima interpretuoti kaip kvietimą mąstyti ir vertinti. Į Diogeną, kaip ir į B. Dylaną, galima reaguoti dvejopai: arba racionaliai ir argumentuotai kritikuoti, arba iš anksto nurašyti kaip beprotį, parsidavėlį ar pan. Pirmoji alternatyva atveria kelią diskusijai ir demokratijai, o antroji – nuomonės sustabarėjimui ir mąstymo totalitarizmui.

 


Iš 3662 žurnalo (2018-07-20 17:45:15)
Draugai