Vitalij Binevič. Tamsoje perskaitytos knygos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Literatūriniame dangaus skliaute žvaigždės išsidėliojo taip, kad per trumpą laikotarpį dvi knygos sugebėjo sukelti politinį šaršalą. Pirma, išaiškėjo, kad Lietuvos Seimo pirmininkas neskaitė George’o Orwello kultinio „Gyvūlių ūkio“. Antra, Marius Ivaškevičius apkaltintas romane „Žali“ pasityčiojęs iš partizanų. Abu įvykiai, nors vienas primena komediją, o antras – tragikomediją, parodė, kaip smarkiai mūsų mąstyme susieti politikos ir estetikos diskursai.

Kai kurios knygos skaitomos neramumų akivaizdoje. Prasidėjus 2008-ųjų finansinei krizei, Vokietijoje keletą kartų išaugo Karlo Marxo prieš pusantro šimto metų parašyto tritomio „Kapitalas“ pardavimai. Po kiekvieno ekonominio sukrėtimo anglakalbiuose knygų topuose taip pat pasirodo Ayn Rand 1957 m. išleistas 1000 puslapių romanas „Maištingas Atlantas“ („Atlas Shrugged“, lietuviškai neišleistas). Abu kūriniai atstovauja priešingam politinio mintijimo būdui – K. Marxas, be abejo, reprezentuoja kairiąją mintį, o A. Rand – dešinę libertarinę ideologiją. Galima prisiminti ir 1935 m. išleistą Sinclairo Lewiso politinę satyrą „Tai niekada nenutiks čia“ („It Can’t Happen Here“, lietuviškai neišleista), kurioje pasakojama apie politinio populisto pergalę Amerikos rinkimuose. Romanas vėl tapo aktualus po Donaldo Trumpo pergalės. Galiausiai po 2015 m. įvykusio teroristinio išpuolio Paryžiuje, vienos pagyvenusios moteriškės duotas interviu privertė žmones susidomėti Ernesto Hemingway’aus kūriniu „Šventė, kuri visada su tavimi“ („A Moveable Feast“). Televizijos eteryje moteris pareiškė, kad pavojų akivaizdoje belieka skaityti knygą, primenančią, kokį stiprų laisvės poreikį jaučia Europa.

Šie pavyzdžiai puikiai įrodo, kad politiniam ir estetiniam diskursui būdinga pamatinė bendrybė – jie abu formuluoja tikrovės ir fikcijos perskyrą. Literatūros tyrinėtojas Erichas Auerbachas knygoje „Mimezis“ (sen. gr. žodis mimesis gali reikšti kopijavimą, pamėgdžiojimą) teigia, kad skirtingų istorinių laikotarpių literatūros kūriniai gali atskleisti kūrinio parašymo laikotarpiu vyraujančią tikrovės sampratą. Tad Émile’io Zola kūryba nurodo XIX a. atrastą kasdienybės patirtį, o faktas, kad Homero „Iliadoje“ veikėjų charakterių nėra, apibrėžia senovės graikams būdingą ciklinę laiko sampratą. Tačiau M. Ivaškevičiaus pavyzdys atskleidžia: politinis skandalas kyla, kai literatūrinis kūrinis (estetika) ne komentuoja tikrovę, bet pradeda pretenduoti į jos transformaciją (bando tapti politika). Bent jau taip teigia rašytojo kritikai – knyga galbūt pakeis patį partizanų vertinimą ir taip kels pavojų Lietuvos saugumui.

Panašus argumentas išsakomas jau nuo Platono politinio veikalo „Valstybė“, kuriame filosofas suformulavo mimetinio meno kritiką, laikų. Anot Platono, menas tegali netobulai kopijuoti tikrovę, todėl iškreipia pačios tikrovės pažinimą. Visoje Vakarų mąstymo tradicijoje galima pastebėti tokį nepasitikėjimą meno kūriniais. Kitaip tariant, meno cenzūros idėja yra tokia pat sena, kaip ir pati Vakarų civilizacija. Tačiau egzistuoja ir priešinga perspektyva, anot Fiodoro Dostojevskio: „Grožis išgelbės pasaulį!“ Taip jį bandė gelbėti dvi totalitarinės XX a. ideologijos. Fašizmas naudojo politikos estetizavimą – nuo didingos Alberto Speero architektūros ar Leni Riefenstahl propogandinio filmo „Valios triumfas“ iki madingų SS pajėgų uniformų. Komunizmas propogavo estetikos politizavimą – nuo Maksimo Gorkio soc­realistinių romanų, iki Sergejaus Eizenšteino „Šarvuočio Potiom­kino“ ar Vladimiro Tatlino „Paminklo trečiajam internacionalui“. Menas ir politika visada neišvengiamai susiję.

Ar įmanoma kaip nors perkirsti šį Gordijaus mazgą? Politikos ir meno sąsają nagrinėjęs filosofas Jacques’as Rancière’as rašo, jog mimezė yra ne tiesiog panašumas, o tam tikros rūšies panašumas. Kitaip tariant, santykis tarp tikrovės ir fikcijos daug sudėtingesnis, nei teigia meno kritikai ar mylėtojai. Belieka mėgautis menu ir pamiršti apie jo galimą praktinį blogą ar gerą poveikį. Juk priešingu atveju „Gyvūlių ūkį“ perskaitęs Seimo pirmininkas suprastų savo klaidas ir atsistatydintų.

Draugai