Vitalij Binevič. Tuščios aikštės, tuščios galvos?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

1991 m. pasaulyje staiga sumažėjo Lenino paminklų. Bet ne visi juos noriai griovė, o Berlyne buvo galima stebėti įdomų reiškinį – sovietiniame bloke gyvenę intelektualai vietinį Leniną papuošė kaspinu ir dar pakabino užrašą „Keine Gewalt“ („Smurtui ne“). Būtent tokį šūkį prieš dvejus metus naudojo vokiškoji antisocia­listinė opozicija. Taip norėta ne išsaugoti leisgyvę ideologiją, bet atkreipti dėmesį į priverstinį simbolių pakeitimą.

Nors politinis ir estetinis siaubūnas, žinomas kaip paminklas tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, jau seniai Grūto parke, Reformatų skvero atnaujinimo projektas išprovokavo miestiečių ginčus. Rugpjūčio 9 d. net surengtas vienos dienos „Re:formatų festivalis“, kuriuo pasisakyta prieš skvero renovaciją. Pagrindinė projekto architektė „15min“ teigia, jog „projektas rengtas kruopščiai remiantis istorine medžiaga, o naikinami skvero architektūriniai elementai nebeturi meninės vertės“. Tačiau vis tiek iškilo klausimas, ar atnaujinimas atitinka vilniečių poreikius.

2017 m. Kaune vyko garsios prancūzų menininkės Sophie Calle paroda „Atsiskyrimas“, kurioje kaip tik nag­rinėjama paminklų ir teritorijų transformacija. Ironiška, kad ši ekspozicija atsidūrė „lietuviškiausiame mieste“, kadangi darbuose menininkė registravo sovietinių simbolių pašalinimą iš viešojo Rytų Berlyno diskurso. S. Celle parodą sudaro trys dalys: sovietinį simbolį vaizduojančios archyvinės fotografijos, tą pačią vietą fiksuojančios nūdienos nuotraukos ir asmeniniai žmonių prisiminimai. Taip raudoną sovietinį plakatą ant namo sienos pakeičia ne ką mažiau raudona kokakolos reklama. Tačiau kiekvienas žmogus šiuos simbolius prisimena skirtingai – tas pats monumentas kelia nevienodas emocijas ir jausmus. Kritikė Malene Vest Hansen pastebėjo: kai kam praeities paminklai vis dar išlieka svarbūs, nes kuria ne tik vaikystės prisiminimus, bet ir unikalias žmonių biografijas.

Be abejo, pagrindinė Reformatų skvero renovacijos priežastis – aikštė jau pasenusi. Tačiau ne ką mažiau svarbus ir sovietinio palikimo transformavimas – ši detalė visada implicitiškai išlieka pertvarkymo kontekste. Vis dėlto S. Celle darbai parodo, jog ne visi privalo geisti monumentų kaitos, todėl negražus ir apgriuvęs Reformatų skveras gali kelti ne tik neigiamus prisiminimus.

Šiuo atveju galima paminėti kitą istorinės refleksijos netikėtumą. 2003 m. vokiškame filme „Viso gero, Leninai“ kaip tik vaizduojama pasaulio kaita – griūva Berlyno siena, VDR išnyksta, žmonės bando prisitaikyti prie naujo gyvenimo, bet pagrindinis veikėjas nori apsaugoti socializmui ištikimą motiną, kadangi ši neseniai pabudo iš komos ir santvarkos pasikeitimas gali sukelti šoką. Filmo naratyvas kuriamas per sūnaus pastangas atkurti prabėgusios epochos įspūdį: ieško jau negaminamų konservuotų agurkų, aprengia motiną lankančius mokinius pionierių uniformomis. Nors filmu norėta užfiksuoti istoriškai svarbų laikotarpį, jį pamėgo vyresnio amžiaus žiūrovai, nes malšino kamavusią prabėgusio gyvenimo nostalgiją. Kitaip tariant, daugelis žiūrovų norėjo prisiminti „geresnius“ laikus.

Tokį laisvos interpretacijos mechanizmą puikiai paaiškino Umberto Eco – paskelbė interpretacinį manifestą, kuriame teigė, jog gavėjai patys gali perkurti gaunamo pranešimo prasmę. Taip U. Eco interpretavo Romano Jakobsono komunikacijos modelį, kuriame žinios prasmę atidavė į intelektualiai laisvo gavėjo rankas. Filosofas tai pavadino „partizaniniu dekodavimu“. Ką tik nagrinėtas filmo pavyzdys rodo, kad interpretacija gali tapti ydinga ir palaikyti ydingos santvarkos ilgesį. Vienas iš demokratinės visuomenės pavojų – privalome toleruoti pažiūras, kurios mums nepatinka. Tačiau laisva interpretacija gali kurti ir pozityvias reikšmes. Todėl Reformatų skveras sėkmingai geba išvengti sovietinės nostalgijos. Nepaisant apgriuvusių laiptelių ar aptrupėjusio cemento, jis vis tiek lieka neformalus traukos centras. Kitaip tariant, skvero pertvarka kelia laisvos ir savarankiškos refleksijos, interpretacijos problemą. Ginčijamasi ne dėl sovietinės praeities perkūrimo ar vilniečių poreikių tenkinimo, bet dėl žmogiško gebėjimo seniems daiktams kurti naujas prasmes.

Nepaisant to, kad Reformatų skvere keletą kartų vos negavau į dūdą, man jis išliks vieta, kur pynėsi naujos draugystės ir buvo sprendžiami svarbūs politiniai klausimai, kur tiesiog kartais galėjau ramiai pasėdėti. Todėl, manau, skveras gali likti toks, koks yra. O gal tai jau kalba mano nostalgija?..


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 22:46:01)
Draugai