Vitalij Binevič. Vaikščiojantys filosofai, bėgiojantys budistai

 

Senovės legendos byloja, kad graikams nugalėjus persus Maratono mūšyje, nekantrusis karys Filipidas atbėgo į Atėnus pranešti apie lemtingą pergalę. Vos spėjęs perduoti gerąją naujieną, jis krito ant žemės ir mirė. Šią istoriją galima vertinti dvejopai. Viena vertus, pasakojama apie žmogaus begalinę fizinę ištvermę. Kadangi Maratono miestas nuo Atėnų nutolęs apytiksliai 40 kilometrų, ilgiausia ir sudėtingiausia bėgimo distancija pakrikštyta maratonu. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys į neaprėpiamą žmogiškąjį kvailumą, nes mūšį išgyvenęs karys mirė beprasmiška mirtimi, pranešęs naujieną, kurią ir taip visi būtų sužinoję.

Kasmet atėjus pavasariui Vilniuje organizuojami vieši maratonai ir trumpesnių distancijų bėgimai. Neminėsiu jų pavadinimų, bet tikrai žinote, apie ką kalbama: uždaromos centrinės gatvės, visur mirga įvairių įmonių logotipai, o feisbuko sienas užtvindo besišypsančių bėgikų nuotraukų lavina. Ir viskas būtu gerai, jei šis re(n)ginys neprimintų beprasmiškai mirusio Filipido. Be abejo, fizinis aktyvumas – pagirtinas dalykas. O problema – net ne renginio komercializacija. Nors šiuo atveju verta prisiminti, jog vieno sostinės bėgimo oficialiu rėmėju yra tapusi pergalės deivės Nikės vardu pasivadinusi įmonė, iki šiol išnaudojanti vaikus ir neužtikrinanti gamyklų darbuotojams saugių darbo sąlygų ar orių atlyginimų. Problema iškyla, kai fizinis aktyvumas, sveikas gyvenimo būdas ir rungtyniavimo dvasia tampa egoizmo šventės dalimi, kurios pagrindinė mintis – aš esu fainas. Čia pralaimėtojų nėra, nes kiekvienas gauna medalį, gerai praleidžia laiką ir pasidaro asmenukę. Ir būtent ši logika primena nūdien populiarią savęs atradimo ir mylėjimo fetišą, nepastebimai tampantį beprasmio vartotojiškumo dalimi. Kaip teigia deivės Nikės šūkis – tiesiog padaryk tai!

Bėgimas nesuderinamas su mąstymu. Mąstymui būtina laisvė ir neskubrus minties plėtojimas. Mąstantysis turi turėti laiko apsvarstyti visus už ir prieš. Štai kodėl išminčiai ne bėgioja, bet vaikšto. Bėgimui būtina technika, rezultatų stebėjimas ir viskas, kas bėgimą paverčia sportu. O vaikščioti moka visi. Jam nebūtinas tempas ar tikslas, todėl galima tiesiog pasivaikščioti. Knygoje „Vaikščiojimo filosofija“ (liet. k. neišleista) prancūzų filosofas Fredericas Grosas pastebėjo vieną svarbią filosofinio mąstymo savybę – jis neretai susijęs su vaikščiojimu. Aristotelio įkurtoje peripatetikų mokykloje (sen. gr. žodis peripatoi susijęs su kolonomis, pro kurias vaikščioja žmonės) filosofuota vaikštant. Tokie mąstytojai kaip Jeanas-Jacques’as Rousseau, Henry D. Thoreau ar Immanuelis Kantas nuolatos vaikščiodavo. O Friedrichas Nietzsche rašė, kad negalima pasitikėti mintimi, gimusia ne pasivaikščiojimo metu. Iš pirmo žvilgsnio beprasmis ėjimas yra puikus mąstymo palydovas – vaikštant nepastebimai dingsta kasdienio mąstymo monotonija ir banalus, į praktinius tikslus nutaikytas buvimas. Žingsniuojant vienatvėje tampa nesvarbūs pasiekimai, pareigos ar galimybės. Gali būti tiesiog savimi.

Ar tai reiškia, kad bėgioja tik nemąstantys vergai? Bėgiojimo fenomenologija leidžia teigti, jog šis užsiėmimas gali padėti pasiekti sąmonės nušvitimą. Tibeto religinėje tradicijoje egzistuoja bėgikų lungompų mitas, anot kurio, keletą metų vienatvėje meditavę vienuoliai, išėję į laisvę, per šešias savaites turi apibėgti įvairius šalies pakraščius ir sukviesti visus pasimetusius demonus atgal į vienuolynus. Teigiama, jog per vieną dieną jie gali įveikti 300 kilometrų. Iki šiol nėra žinoma, ar šie pasakojimai atitinka tikrovę, kadangi egzistuoja tik vienas Vakarų tyrinėtojų užregistruotas lungompos atvejis. Tibeto vienuoliai šią meditacijos praktiką laiko paslaptyje, nes beprasmis kalbėjimas trukdo pasiekti dvasinį nušvitimą. Tačiau priešingai nei sostinės maratone bėgantis Filipidas, mitinis lungompa bėgimo patirtį nukreipia ne į išorę, bet į savo vidų. Taip tylusis bėgimas tampa tikruoju savęs pažinimu.

Kas yra bėgimas? Tam tikra prasme – tai itin subjektyvi dvasinė patirtis. Kai bėgiodavau, gimdavo absurdiškos asociacijos ir idėjos. Kartais šios mintys nustebindavo net mane patį. Tik vėliau sužinojau, kad taip smegenys bando įveikti nuobodulį, todėl pradeda svajoti. Būtent šie bėgiojant gimę fantazmai, leidę kūrybingai priešintis tikrovei, o ne jai paklūsti, yra svarbiausia bėgimo dalis.

Draugai