S-keltininkai

Dramaturgai ne tik kuria dramas, jie jas išgyvena. Mano subjektyvia nuomone, didžiausia Lietuvos dramaturgų tragedija, kad vyrauja nuomonė, neva mes neturime savo šiuolaikinės dramaturgijos. Tiksliau, gal ir turime, bet ji – prasta. Esu optimistiškos prigimties ir nemėgstu skųstis. Tačiau dar labiau nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, kai aplinkui keroja neteisybės piktžolės. Žinau, kad neteisybė – reliatyvi sąvoka. Šiuo atveju neteisybė – dramaturgijo...


Paprastai kultūra skirstoma į žemąją ir aukštąją. Tai gana sąlyginis skirstymas, tačiau turi dalį tiesos. Kita vertus, šios sąvokos yra apibendrinamosios ir ne visada atspindi vieną ar kitą konkretų reiškinį. Tačiau šiame tekste nenoriu išryškinti skirtumų tarp aukštosios ir žemosios kultūrų, o tarti keletą žodžių apie žemąją. Pasitelksiu konkretų pavyzdį –­ E. Vėlyvio filmo „Zero III“... pristatymo fotosesiją. Kitaip sakant, šiuo atveju man rūpi ne pats filmas ir kino kritika, o aplink filmą...


Dar senovės graikų mituose užfiksuotas ypatingas kosmoso ir pasaulio raidos etapas: dievai sutvarko iš prigimties chaotišką Visatą ir padaro ją tinkamą žmonėms gyventi. Dievų panteonas – tai struktūros, įveikiančios genetinį pasaulio prieštaringumą. Susidūrus priešingiems, regis, nesutaikomos opozicijos nariams, gimsta reikšmės. Tarpukario ir pokario lietuvių semiotikas, mąstytojas Algirdas Julius Greimas, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje ir kurio gimimo metines šiemet žymime...


Jurgis Gimberis. Takas

2017-03-08 18:48:20

2016 metų gruodžio 26 dieną į mūsų troleibusą įlipo kontrolieriai (prilipo kontrolierių). Sakau įlipo ir prilipo, nes taip vartoju dalies kilmininką. Sakau mūsų, nes nuosavo troleibuso neturiu, naudojuosi visuomeniniu. Mūsų buvo gal šeši, gal kokie aštuoni, kaip tyčia pasitaikė antroji šv. Kalėdų diena, tai visi buvom rūstūs. Pamatę kont­rolierius, visai surukom (senas, dar Donelaičio laikų žodis, pamenat tą „surukusi boba“ – diedai irgi surukom). Kontrolieriai taip pat pakankamai rūstūs, bet ...


„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)   Logiška, kad metų pradžioje įprasta prognozuoti. Ne tik įprasta – metų pradžioje prognozuoti esame įpareigoti, mat tai – įtakinga rinkodaros (vadinasi, lemties) realizavimosi forma. Prieš lemtį stoja nebent visiški išvėsėliai, taigi nieko nepadarysi... Apie nemigą jau varančius rinkimus įvairiose Europos šalyse 2017-aisiais skelbta ne vieną dešimtį kartų, todėl štai keletas kitų šiemet ištiksiančių įvykių. Kovo 25-ąją ES lyderiai Romoje...


„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)   Introdukcinė pastaba: daugiskaitos ant­rasis asmuo šiuo atveju pasitelktas ne tik Vakarų civilizacijai būdingo formalaus etiketo sumetimais, kai vengiant nepageidautino familiarumo ir siekiant išlaikyti distanciją kreipiantis į bet kokį konkretų ar hipotetinį asmenį pagarbiai ar veidmainiaujant (nuoseklių estetų atvejis) sakoma „jūs“. – Ar žinote, kad žurnalo „Forbes“ šimto daugiausiai uždirbančių sportininkų sąrašo viršuje esančio ...


Visi žinome, kad menininkai, filosofai, menas ir filosofija labai praturtino mūsų pasaulį. Pabandykime pažvelgti iš arčiau į keletą menininkų, filosofų ir/ar meno kūrinių, davusių mums šį tą įdomaus ir vertingo. Ferencas Lisztas Vengrų kompozitorius ir atlikėjas virtuozas, „naujosios vokiečių mokyklos“ atstovas Ferencas Lisztas pasauliui davė listomanijos terminą, kuriuo apibūdinama ypač intensyvi, netgi isteriška, dažnai vadinama mistine ekstaze, reakcija į muziką, siejama su Liszto muzikin...


XX a. 6–7 dešimtmečiais kultūrologas Vytautas Kavolis gausiuose straipsniuose JAV lietuvių spaudoje tvirtino, kad gyvename jau po visų įmanomų ideologijų. Mano tekstas radosi kaip dvejopa pastanga: bandyti atsakyti į klausimą, „ar laikais po ideologijų įmanomas viešas skulptūrinis monumentas lietuvių tautos istoriniams veikėjams“, ir diskutuoti su poetu, tarpdisciplininiu menininku Juliumi Žėku, prieš kelias savaites vienam iš kultūros savaitraščių davusiu interviu apie nepaminklinį santykį ir...


„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)   Vienas sostinės prekybos centras ėmėsi neurotiškojo postimpresionisto Vincento van Gogho kūrybos projekto „Van Gogh. Life in Art“. Ir šiuo atveju sociokultūrinį kontekstą aptarti verta, mat „olandų dailininko V. van Gogho veidas, atpažįstamas iš garsaus autoportreto, (...) siūlo kitaip pažvelgti į vieno įdomiausių pasaulio dailininkų kūrybą ir tragišką gyvenimą“ („Į Vilnių atkeliauja įspūdinga V. van Gogho pa­roda“, delfi.lt, 2017 ...


„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)   Kaip įprasta autoriniuose tekstuose, pradėkime nuo citatos. Lenkų pub­licistas Piotras Skwiecińskis besiginčijančiųjų dabartinį nusiteikimą apibūdina taip: „Kažkada rašydavome straipsnį vedami intencijos ką nors kažkuo įtikinti –­ dabar rašome tam, kad priešas pajustų skausmą.“ Panašu, formuojasi paradoksaloka nuožmaus solidarumo kultūra – demokratiškai nusiteikę piliečiai susitapatina su oponentais tiek, kad tampa šiems fakti...


Draugai