Naujienų sraute netikėtai mano akį užkabino nauja kostiuminė muilo opera „Bridžertonų kronikos“. Tai atpalaiduojantis geismų apie turtą, meilę ir tobulą seksą lipdinys. Skirtumas nuo įprastų tokio žanro ir stiliaus kūrinių yra ne tik jau gana įprastas nuokrypis nuo tradicinio istoriškumo, kai pobūvyje orkestras griežia dabartines melodijas ar čiauškama šių dienų frazėmis. Būtent šiame seriale santykinai daug veikėjų, įskaitant karalienę, hercogus...
Žiūrinėdamas senas nuotraukas, ypač tas, kuriose mano tėvai ir seneliai dar jaunesni už mane, jaučiuosi modernus. Kaip naujos kartos išmanusis telefonas, į kurį įdiegtos pačios įmantriausios programos. Taip, turiu ir tokį telefoną, tik naudojuosi juo kaip laidinės epochos žmogus, pasikliaudamas bene vienintele jo funkcija. Ir ne tik todėl, kad neišmanyčiau, kaip su juo elgtis. Netgi visai ne todėl. Išmanusis telefonas neturi tapatybės. O man patinka daiktai, tokią...
2020-ieji baigėsi tik plėšomuose kalendoriuose. Bet iš esmės tie metai tebesitęsia, su mumis visų savo sąskaitų dar nesuvedė. Civilizacijų istorijoje bus parašyta, kad žmonija gyveno ne 2020–2021 m., o kinų viruso laikais. Pesimistai gąsdina, esą lengvai ir greitai šie laikai nesibaigs. Astronominis tikslumas, gamtos ciklai, metų pradžių ir pabaigų ribos kasdienybėje pasislinko į periferinį simbolizmą – epidemijos kalendorius suskirstė laiką į sa...
Gruodžio 29 d. socialiniuose tinkluose kilo šurmulys: LRT laidoje „Forumas“ LR Ministrės Pirmininkės buvo paklausta, ar ji namą statėsi be vyriškos pagalbos ir, jei taip, tai kas gi ten tas vinis kalė? Besipiktinantys teigė, kad toks ir panašūs klausimai žemina moteris. Lietuvos žmogaus teisių centras pareiškė, kad „lyčių normos bei stereotipai ir toliau veši mūsų viešojoje erdvėje“. Supratau, jog pasipiktinimą sukėlė da...
„Aš galiu per 5 minutes įrodyti, kad esi neteisi“, – iškošia pro dantis mokymų dalyvis. Įrodymams surinkti jam neprireikia net ir tų 5 minučių, jie virsta iš gūglo puodo kaip svylanti, ant ugnies per ilgai palikta košė. Ekspertinis žinojimas, ilgai nešiotas nedidelės visuomenės grupės užantyje, dabar priklauso visiems ir niekam. Kartais mane tai erzina, nes tiesiog nepatogu prisistatyti kažkokios srities žinove. Ne tik dėl to...
Ruduo yra tas pats, kas vasara, tik į pabaigą tamsiau, niūriau ir šalčiau, bet jei į tokias smulkmenas nekreipi dėmesio, gali vasaroti iki lapkričio pabaigos. Paskui prasideda trumpiausias metų mėnuo – gruodis, kai turi suspėti pabūti visiems geras ir kažkur pasislėpti iki pavasario. Rudens vidury „Šilalės artojuje“ perskaitau, kad kelininkai, prieš asfaltuodami žvyrkelį tarp Upynos ir Kaltinėnų, nušniojo pakelės medžius. Esu ne kartą į Me...
Dažniausiai marodieriai pasireiškia nestabiliais laikotarpiais. Kai situacija stabilizuojasi, jie greitai prisitaiko prie naujų aplinkybių arba žūsta. XXI a. marodieriavimo sąvoką galima šiek tiek išplėsti. Nors jų veiksmai dažniausiai siejasi su karais, informacijos greitis iš esmės stabilumo laikotarpius eliminavo ir bet kada gali patekti į aplinką, kurioje būsi pažeidžiamas. Priklauso nuo to, kokią informaciją vartoji ir kiek ji užgožia įprastą aplink esa...
Niekada netikėjau posakiu „Niekada nieko nekeisčiau“. Tikiu, kad yra žmonių, neabejojančių esminiais savo gyvenimo pasirinkimais. Tačiau ne veltui pastebėta, jog priėmę lemtingus sprendimus žmonės dažnai ne klausia, ar jie teisingi, bet ieško patvirtinimų, kad jie teisingi. Be to, šalia didžiųjų alternatyvų, kurios dešimtmečiams lemia žmonių gyvenimus, yra daugybė keičiančių štai šią paprastą kasdienybės akimirką. Niekaip nepatikėsiu, kad...
Nežinau, ar dabar vaikai žaidžia indėnus. Maniškiams, kurie jau suaugę, toks žaidimas nerūpėjo. Tačiau antropologės Ievos Paberžytės siūlymas uždrausti žaisti indėnus (nara.lt/lt/articles-lt/nebezaiskime-indenu) mane papiktino. Esą žaisdami indėnus vaikai įžeidžia Amerikos autochtonus, nes šis žaidimas esą įvykdo kultūrinę apropriaciją. Net ir pats žodis „indėnas“ esąs įtartinas, nes jį sugalvojo ateiviai europiečiai, o ne Amerikos čiabuviai. &Scaron...
Yra knygų, kurios supurto. Jos it vaikiškas kaleidoskopas, kurio spalvoti stikleliai susideda į kaskart kitokį, margą, bet stebėtinai nuosekliai pasikartojantį vaizdą. Tokia 2020-ųjų knyga man tapo Sorayos Chemaly „Pyktis jai tinka“. Apie ką knyga? Apie tai, kad moterys išties turi dėl ko pykti. Ir apie tai, kaip, prisidengus tradicija ir šeima, atimama jų teisė spręsti ir gyventi. Ei, garbingi vyrai, kada paskutinį kartą buvote apdovanoti klimak...