Teatras

Kibirkščiuojantys Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai pristato naują Antono Čechovo apsakymo „Kaštonė“ interpretaciją. Spektaklis pirmiausia skirtas vaikams – jau paūgėjusiems, septynmečiams ir kiek vyresniems. Daugelio mūsų vaikystės svajonė – turėti prieraišų, atsidavusį šunelį. Būtent tokį personažą aktorės (žiūrėjau spektaklį su Aleksandra Metalnikova ir Jevgenija Karpikova) ir kuria. Po pirmųjų šiurkštokų scenų su senuoju...


39-erių sulaukusį teatro režisierių Agnių Jankevičių išėjusi iš jo altereginio „Idioto“ vadinau ir šiaip, ir anaip: chuliganas (vis dar blizgantis Boriso Dauguviečio auskaras), darboholikas, nepakankamai mokytojo Jono Vaitkaus išmuštas talentas, menininkas, kuriam trūksta visai nedaug, kad galų gale surežisavęs pats save pasiektų kūrybinę kondiciją ir užimtų atskirą nišą geriausiųjų panteone. Interviu apie savąjį Fiodorą Dostojevskį jis vis ...


Jaunimo teatro laivas su kapitonu Audroniu Liuga, nepaisydamas remonto bei gyvybinių netekčių, plaukia kažkur pirmyn – svetimoje Menų spaustuvės salėje rodo mažąją premjerą. Garsaus amerikiečių scenaristo Johno Logano („Gladiatorius“, „Aviatorius“, „Genijus“) pjesę „Raudona“ (2009, vertė Aivaras Mockus) režisuoja ir joje vaidina dabartinis klaipėdietis Valentinas Masalskis, o jo partneris – LNDT aktorius Mantas Zemleckas (kitų miestų sc...


Taip jau sutapo, kad per vieną savaitę stebėjau du šokio spektaklius, kuriuos pristatė dvi kompanijos iš Klaipėdos. Tai „Šeiko šokio teatro“ prodiusuotas prancūzų choreografo Albano Richardo šokio spektaklis „Pareiškiu – Brandir“ (lapkričio 13 d.) ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės darbas – Vilniaus publikai gerai pažįstamas Lorcos Massine’o baletas „Graikas Zorba“ (lapkričio 14 d...


Man jau dabar aišku: kortos sukrito taip, kad „Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus „Lėlės“ teatro Palėpės salėje bus geriausias teatrinio sezono spektaklis. Ir pelnytai. Labai tuo džiaugiuosi – čia kaip atsikėlusi po ilgadienio triukšmingo tūso atsigeri vandens iš čiaupo ir pasižiūri pro langą, o ten, ačiū dangui, tas pats medis stovi!.. Pusė sostinės teatrų remontuojasi, sales, rūsius ir prieigas blizginasi, ruošiasi naujoms visuomenės ...


Spektaklis „Marti“, kurio premjera įvyko Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre spalio 19 d., sukėlė prisiminimų ir asociacijų bangą. Taip, kadaise visi skaitėme Žemaitės kūrinį – šio apsakymo būta vidurinės mokyklos privalomų perskaityti knygų sąraše. Tačiau nauja sceninė interpretacija siūlo žvilgtelėti į apsakymo herojus ir jų problemas kitaip – iš arčiau – tarsi visa tai stebėtumei pro anksčiau nenaudotą žiūroną. Įkvepia ir aštriabria...


„Rožės“ Šių metų „Sirenas“ atidarė iš Ukrainos atvykęs merginų kabaretas „Dakh Daughters“. Frykiškas, bet ir charmsiškas. Gal todėl ir pakviestas festivalio organizatorių. Rusų dramos teatre susitrombavusi lietuviška festivalinė grietinėlė į merginų koršunovizmą reagavo vangiai, o ir pats O. K. per vieną muzikinę pauzę pakilo iš vidurio eilės ir nuslinko nusilengvinti. Hm... Moterišką meną priimame nepa...


Publikos reakcija buvo neteisinga! Po baleto „Stebuklingas Mandarinas“ per anksti pasigirdę plojimai neleido iškvėpti privalomojo atodūsio ir išlaikyti trumpos pauzės, būtinos, kai norima grįžti į realybę po paveikaus performanso. Turbūt pirmą kartą per premjerinį spektaklį žiūrovai liko užsispaudę krėsluose, nors paprastai vieninga banga pakyla pagerbti kūrėjus aplodismentais. Reakcija neteisinga, bet paradoksaliai galinga. Manau, būtent toks efektas būtų pradžiuginęs ...


Visi rusų Aukso amžiaus klasikai, neabejoju, patvirtintų Antono Čechovo žodžius: „Gražu yra tik tai, kas rimta“ („Художественное произведение непременно должно выражать какую-либо боль­шую мысль. Только то прекрасно, что серьезно“; A. Čechovas. „Žuvėdra“). Žinoma, dabar menininkai ginčytųsi ir net teigtų atvirkščiai. Toks mūsų amžius, šitaip jį suprantame, vadinasi, taip turi būti. Bet kai tas dabartinis kūrėjas ryžtasi itin artimam kontaktu...


Dar tik antrą kartą Klaipėdoje vykstantis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ (birželio 2–25 d.) kritikams nepalankus – vyksta ilgai ir toli. Išbuvau uostamiestyje savaitę, nemačiau žadėtos „vinies“ – lenkų spektaklių. Vis dėlto suvokiau, kad šitos naujos meninės formos braižytojai – teatro direktorius Tomas Juočys, meno vadovas Gintaras Grajauskas, festivalio organizatorė Ineta Baužytė – yra savotiški kūrėjai. Jie važinėjo, ieškojo, o dabar paprasčiausiai rodo, ką rado. Neklykauja kaip s...


Draugai