Natūralus klausimas: kas gi tarp jų bendra? Ogi tai, jog kaip tik taip vadinasi šiemetiniame „Sirenų“ teatro festivalyje pasirodysianti teatro trupė iš Ispanijos – „Teatras-mėsinė“ (isp. Carnicería Teatro). Vienintelį kartą – spalio 4 d. – „Sirenose“ bus rodomas didelio pripažinimo sulaukęs šios trupės spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ (Muerte reencarnación en un cowboy).
Trupės vadovas ir įkūrėjas Rodrigo García laikomas postmodernaus ispanakalbio teatro fenomenu, pagarsėjusiu visame pasaulyje. Gimęs 1964 m. Argentinoje ispanų emigrantų šeimoje, kūrėjas repatriavo į Ispaniją tik 1986. Iki tol dirbęs šeimos mėsinėje ir reklamos srityje, R. García 1986 m. nusprendžia persikelti į Madridą, kur 1989 m. įkuria alternatyvų teatro judėjimą Carnicería Teatro. Paradoksalus pavadinimas „Teatras-mėsinė“ skatina mąstyti ir apie autobiografiškumo siekį daugelyje režisieriaus pastatymų (kuriuose reflektuojama Buenos Airių žemo socialinio sluoksnio gyvenamojo rajono kasdienybė, vertybiniai svertai, būties samprata), ir apie naujos sceninės kalbos sukūrimą. „Teatras-mėsinė“ senąjį, konvencionalų, psichologinį teatrą tarsi atskiria nuo modernaus, šokiruojančio, metaforiškai „perrėžiančio“ žiūrovo sąmonę. Informatiko specialybę turintis menininkas teigia, kad „mintis užbaigti gyvenimą dirbant konvencionalų darbą ir turint šeimą“ jam pasirodė nepriimtina. Pradėjęs nuo neformalių repeticijų, Carnicería Teatro tapo vienu ryškiausių postmodernaus, poetinio, intermedialaus, ne-naratyvaus ir simboliško teatro apraiškų šiuolaikiniame mene. 2000 m. Rodrigo García’os teatrą „atrado“ Prancūzijos žiūrovai, todėl dabartinis autoriaus kūrybinis darbas pasidalijęs tarp Paryžiaus ir Madrido. Pats režisierius gyvena sodyboje vienkiemyje Ispanijos šiaurės regione Asturias.
Sceniniuose eksperimentuose galima įžvelgti didžiųjų teatro kūrėjų – Indos Ledesmos, Eduardo Pavlovsky’o ir ypač Tadeuszo Kantoro (kurio ekspozicija neseniai buvo rodoma Nacionalinėje dailės galerijoje) – įtakas. Videoinstaliacijos, performansai, šokio, muzikos, kino ir teatro sutalpinimas į vieno spektaklio rėmus –­ tai tik keli iš R. García’os teatrui būdingų bruožų. Bėgdamas nuo tradicinio teatro formų, jis ne visada sulaukė sėkmės ir pripažinimo, ne kartą buvo kritikos aršiai puolamas už ekscentriškumą, moralinių ir etinių normų nepaisymą. Kūrėjas savo pagrindiniais idėjiniais orientyrais laiko absurdo teatro dramaturgus Samuelį Beckettą ir Thomasą Bernhardą bei ispanų siurrealistinio kino kūrėją Luisą Buñuelį.
Tarp garsiausių autoriaus pastatymų minėtini 2002 m. pristatytas groteskiškasis maisto kulto nuvainikavimas – „Ronaldo, McDonaldo pajaco, istorija“ (La historia de Ronald, el payaso de McDonald‘s), 2005 m. rodytas „Sirenose“ ir sulaukęs pačių įvairiausių vertinimų. Minėtina ir 2004 m. sukurta videoinstaliacija „Jau geriau mane tepažadina Goya, negu kad bet kuris kitas kekšės vaikas“ (Prefiero que me quite el sueño Goya a que lo haga cualquier otro hijo de puta). Pastarąją sudaro trys skirtingos dalys: I – trijuose ekranuose rodomas dviejų 2004 m. naktų įrašas, realizuotas Madrido priemiesčiuose; II – greitieji paveiksliukai (remiantis fast-food idėja), III –­ Rodrigo tekstas, parašytas keliaujant lėktuvais. Kaip ir visuose R. García’os kūriniuose, šiame atskleidžiamas suvokimas, kad šiuolaikinėje civilizacijoje yra kažkas esmingai blogo, ir tai reikėtų sunaikinti. Anot autoriaus, tik po su(si)naikinimo įmanoma nauja pradžia.
Rašytojui, režisieriui, scenografui 2009 metais buvo įteiktas Europos naujosios teatro realybės apdovanojimas. R. García bendradarbiauja su Nacionaliniu dramos centru Ispanijoje (Centro Dramático Nacional), Avinjono festivaliu bei Venecijos bienale.
Niekada nevengęs šokiruoti, režisierius įsitikinęs, kad tik sukrėtimas ir šokas gali priversti mąstyti: tingūs tradicinio, klasikinio teatro lankytojai, reprezentuojantys neva kultūringos visuomenės mases, menininkui kelią šleikštulį. Todėl radikaliai kitokia sceninė kalba, atvira provokacija būdingi beveik visiems jo pastatymams. Tad besiruošiantys apsilankyti šiųmečiame „Sirenų“ festivalyje turėtų nusiteikti provokacijoms ir pamiršti ramų, šiltą pasisėdėjimą įtampos nereikalaujančiame spektaklyje.
Savo pasakojimuose režisierius atskleidžia, kaip reklama įsismelkė į visas mūsų egzistencijos erdves ir, prisidengdama kaukėmis bei pakeitusi politinį diskursą, ėmė mus valdyti. Kaip teigia teatrologas Philippe’as Macasdaras, García žaidžia nuolatinį žaidimą su socialiniu maskaradu. Pats kūrėjas savo spektaklius, instaliacijas, videoprojekcijas vadina „pasiūlymais“, kuriuos žiūrovas gali priimti arba ne. Tai priklauso nuo jo noro reflektuoti savo ir dabartinės visuomenės situaciją.
Režisierius, kurio spektakliuose neretai atsiranda gyvūnai (pvz.: mikrobanginėje krosnelėje kepamas zuikis spektaklyje „Versus“ arba ketvirčiuojamas vėžys spektaklyje „Veiksmas: žudyti tam, kad valgytum“), teigia, kad žmonija juda vis didesnio egoizmo, hedonizmo ir neapykantos kryptimi. „Žmogus iš esmės yra dviveidis“, – sako pesimizmo žmonių atžvilgiu neslepiantis kūrėjas, manantis, kad šiuolaikinė visuomenė ima stokoti poezijos bei gebėjimo suvokti poetinius pranešimus. „Kai kas nors bando pasiūlyti poezijos visuomenei, kurioje jos stokojama, toks veiksmas imamas laikyti politiniu gestu“, – teigia R. García. „Tikiu gerosiomis žmogaus savybėmis: sugebėjimu mylėti, prisirišti, padėti. Nemanau, kad viskas yra tikras šūdas. Nors, jei gerai įsižiūri, žmonės kelia baimę. Ir patys bijo. Bijo susisaistyti, jaustis išduoti. Tai tikra beprotystė.“
Tad ko gali tikėtis žiūrovas, apsilankęs R. García’os spektaklyje-performanse „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“? Spektaklyje pasakojama apie mirtį kaip procesą, vykstantį pamažu ir iš lėto. Mirtis, kurią suvokia pats mirštantysis. Spektaklis prasideda, kai vienas aktorių pasikiša po marškinėliais televizoriaus ekraną, kuriame rodomi I. Bergmano filmo epizodai. Tuose epizoduose Ingrid Thulin, viena pagrindinių I. Bergmano filmų aktorių, niekaip nenumiršta, o paskui dar ir prisikelia. Po to vykstantis nuogų aktorių, šokinėjančių ant elektrinių gitarų, siautulys gali būti suprantamas kaip ironiška agonija. O pabaigoje –­ nebloga gerų tekstų dozė. Anot režisieriaus, tekstai jam yra ypatingos svarbos meno dalis, todėl šiame spektaklyje jis nusprendęs juos atskirti nuo veiksmo. Režisieriui reikėjo beviltiškų idiotų, vertų pajuokos figūrų, kad kūrėjo žodžiai nuskambėtų taip, kaip jis troško. Kaip tik tokios figūros leidžia tinkamai suskambėti ypatingo kritiškumo autoriniams tekstams, kvestionuojantiems meilės, tarpusavio santykių, civilizacijos sampratas.
Nors ši socialinė satyra trumpa (tik 75 min.), tačiau tiek laiko pakanka sukrėsti žiūrovą ir perversti jo įsitikinimus aukštyn kojom. Aktoriai Juanas Loriente, Juanas Navarro ir Marina Hoisnard padaro tai ryžtingai.