Dalia Staponkutė. Išversti į šiandieną

Spektaklis „Marti“, kurio premjera įvyko Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre spalio 19 d., sukėlė prisiminimų ir asociacijų bangą. Taip, kadaise visi skaitėme Žemaitės kūrinį – šio apsakymo būta vidurinės mokyklos privalomų perskaityti knygų sąraše. Tačiau nauja sceninė interpretacija siūlo žvilgtelėti į apsakymo herojus ir jų problemas kitaip – iš arčiau – tarsi visa tai stebėtumei pro anksčiau nenaudotą žiūroną. Įkvepia ir aštriabriaunė Gabrielės Tuminaitės režisūra, ir translaikiška Paulinos Eglės Pukytės adaptacija. Kitaip tariant, puikiai atliktas kultūros vertimas, kurį vertimo filosofai su Walteriu Benjaminu priešakyje pavadintų „prometėjiška pastanga“ – originalo šviesos dovanojimu kitai epochai, kitokiam pasauliui, naujosios kartos skaitytojams ir žiūrovams. Klasika, atgaivinta tos pačios kultūros vertimo, prisod­rina kultūros dirvą reikalingų mineralų tarsi požeminė versmė, suteikianti netikėtą spalvą ir sukaupianti gyvybines jėgas ten, kur jų labiausiai reikia. Kultūra atsigauna tik tada, kai ją nuolatos atnaujina praėjusių epochų kūriniai, išversti į šiandieną, sena – į vėl nauja, nesuprantama – į vėl suprantama, priešiška – į vėl draugiška, neatstumiant nei sunkiai išverčiamų, nei tarsi nenusipelniusių tokio vertimo istorijų. Toje pačioje kultūroje pražūtinga ieškoti vien nepatrauklių akcentų, vakuumo, nuostatų, kad „nieko gi nebuvo sukurta“. Būna tik neatsakingi, idėjiškai nebrandūs, perdėm bailūs ir nesavarankiškai mąstantys savo kultūros „vertėjai“.

Šiuo atžvilgiu Žemaitės „Marčiai“ pasisekė. Interpretacija, adaptacija ar transfuzija, kad ir kaip vadintume, pavyko. Įdomiausia, jog scenarijaus autorė neatsisakė archaizmų, nesirinko neologizmų, o vertimas iš esmės įvyko naujos ženklų sistemos – scenografijos, kostiumų, muzikos, gestų, efektų, tragikomiškos stilistikos – lygyje. Šie efektai ir suartina Žemaitę su šiandiena, su jaunąja karta.

Įstabiai rezonuoja scenos klasikų Gedimino Girdvainio (Vingis) ir Eglės Gabrėnaitės (Vingienė), taip pat jaunesnės kartos aktorių vaidybinė energija. Išraiškinga dviejų monumentalių figūrų, Vingio ir Vingienės, tyla spektaklio pradžioje akimirksniu užvaldo klausą ir regą. Vidury scenos, ant griūvančių laiptų, à la amfiteatre, sėdi Vingis, povyza ir apranga primenantis Kipre atostogaujantį britų liumpeną, ir Vingienė, tikras sovietmečio mėsos pardavėjos įsikūnijimas. Pirmoji asociacija: regis, tuoj sprogs šios globalios, emigracijos paradoksų paženklintos poros drama. Taip ir yra. Netrukus jiedu ima peštis dėl neišmokėtų palūkanų. Žodis „palūkanos“ – raktas į aštriausią šiuolaikinio pasaulio problemą, liudijančią, kad amžinos skolos šmėkla nuo Žemaitės laikų nelabai pakito. Nepasikeitė ir skolų išmokėjimo būdai, vienas kurių – marti, galinti būti pigia darbo jėga bankrutuojančiame ūkyje. Pastarąjį paveldi reto šlykštumo, niekam tikęs Vingių Jonas (akt. Tomas Kliukas), žvelgiantis į pasaulį per kvaišalų dūmą ir iki nosies užsmauktą megztą pončeką. Į griuvėsių amfiteat­rą, tiksliai pavaizduotą scenografo Vytauto Narbuto, iš kaimyninio kvartalo atiteka inteligentiška, grakšti, skrybėlėta Katrė (akt. Indrė Patkauskaitė). Atiteka, nes jos „moteriškasis laikrodis“ neduoda ramybės: „Į seną mergą tik vilkai žiūri.“ Na, ir prasideda Larso von Triero kameros vertas siaubas...

„Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Antroji asociacija: Vingiai – degradavusių ūkininkų pora Lietuvos kaime, ji pragėrė ES išmokėtą kompensaciją ir paskendo skolose. Nugirdę apie „emig­rantų susigrąžinimo misiją“ Vingiai kaipmat nutaria apvesdinti liurbį sūnų su emigrante iš darbščios šeimos. Toliau – vėl L. von Trieras...

Trečioji asociacija: degradavę Londono lietuviai apvesdina savo tinginį sūnų su Katre iš kitos Londono lietuvių šeimos, laimingos, kad ištekina dukrą už saviškio, vyro, kurį „pridera mylėti ir jam atleisti“, mat jo „žemė gera, prasigyvensit“, „savas alus arčiau sielos“. Vėl peršasi „Dogvilis“: kaimo bobų (akt. Jūratė Brogaitė ir Vilija Ramanauskaitė) portretai, grotes­kiški, pajuokiantys čigonus, žydukus, nepriekaištingas Katrės manieras – bet kokį kitoniškumą tam, kad iškeltų savo kiauliškas galvas. Beje, didžiulės kiaulių galvų iškamšos nuolat šmėžuoja scenoje, jos – scenografijos dalis. Spektaklį perrėžia nuotaikingas anglų folkloras liūdnu pavadinimu „Ištekėjusios moters rauda“: „I wish, I was a single girl again...“ Dainuoja stilinga gražuolė (akt. Agnė Kiškytė), per kurią scenoje bandoma antrinti Katrei ir sykiu pakylėti dramą į globalų lygį. Topteli, jog šioje vietoje būtų tikęs netgi radikalusis airių rokas... Muzikinė spektaklio nuotaika (Faustas Latėnas) siekia sukelti hiperbolizuotą neteisybės jausmą dėl istorijos įvykių.

Kodėl Žemaitė sumanė numarinti Katrę? Gal ji panoro išvaduoti savo heroję (kartu su dar negimusiu kūdikiu), kad nesikankintų nevertame pasaulyje?.. Dar neatėjo moters gyvenimo vertas laikas. Spektak­lio tikslas – klausti, ar toks laikas iš viso kada nors atėjo / ateis? Ar atėjo jis, pavyzdžiui, tarpukario laikų merginoms, pokario naktimis maitinusioms partizanus, rusus, vokiečius, žydus? Niekas joms už tai vėliau nedėkojo, nesegė ordinų per iškilmingas didvyrių laidotuves, nedovanojo pramoninių revoliucijų, kai jos, pakėlusios sparnus, surikdavo: „Po galais, nors ir į fabriką!“; „O kas mums, mama, kiaulę ar kokį kiaušinį duos, mieste juk nieko nėra!“ Na, ir toliau sau dirbi tuzino vaikaičių ir žentų labui, kurie irgi neskuba dėkoti ir dar pajuokia, kad „atsilikai nuo politikos“, nes vis dar laikai seno laikraščio iškarpą, kur Kazimiera Prunskienė tau primena Margaret Thatcher... Senatvėje, kai pagaliau bejėgė atsiduri miesto kambarėlyje pas vaikus, anūkai, kuriuos auginai, vienas po kito emigruoja. Vėl tu raudi. „Reikals biegt tik nuo kara ir mara“, nes baisesnis už karą ir marą turbūt tik tavo gyvenimas. Nuo Žemaitės – į šiandieną, kurioje laiminga marti dar, regis, negimė.

Paskutinėje scenoje ant durų it kiaulės skerdiena paguldyta Vingių Katrė iškeliauja į rojų.

Taigi marti kaip šiaudas skęstančiam ūkiui, kaip darbo mašina – ne žmogus, juolab ne moteris. Keliant tokią hipotezę, lenda mintis, kad interpretuojamoji marti – nebūtinai moteriškos lyties... Stop. Svarbu gerbti originalą ir pernelyg nuo jo nenutolti kaip ir pasielgė dramaturgė. Ji teisi: nuo dalgio, ratų ir arklio mes dar nelabai atsiplėšėme, tad neverta skubėti link neologizmų, reikia pažinti save tokius, kokie esame – be pramoninės revoliucijos elementų literatūroje. Žemaitė kūrė praūžus pirmiesiems perversmams Europoje ir t. t., tačiau jos herojų sąmonė nedaug kuo skiriasi nuo viduramžiškos, kurioje žmogaus kūnas buvo ne ką vertesnis už darbinio gyvulio. Tokia sąmonė ilgai viešpatavo Lietuvoje – lietuvių kultūra gali būti lobynu netikėtiems kultūros vertimams.


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 19:31:20)
Draugai