Darius Antanavičius. Kaip visos tai daro, išvydus

Operas smagu klausyti. Bet dar smagiau – žiūrėti. Jei gerai pastatytos. Jei blogai – nelabai. Dar blogiau – jei nėra ką nei klausyti, nei žiūrėti. Todėl buvo smalsu lapkričio 26 d. vakare iš lazdynų brūzgynų nukakti iki garsaus Gedimino miesto ir akies krašteliu žvilgterėti į dieviškojo Wolfgango ir bedieviškojo Lorenzo kūdikį, vardu „Taip visos daro" (Così fan tutte), kurį sau ir pasauliui pristatė Vilniaus miesto opera (kalbama apie spektaklį „Visos jos tokios" – red.).
W. A. Mozarto scenos veikalai retai aplanko šį Marijos kraštą. Tiesa, pastaruoju metu kunigaikščio, o kaip kai kas teigia, net karaliaus Gedimino (priešai šmeižė, kad jis arklininkų kilmės!) ainiams pasisekė labiau, nes lapkričio mėnesį jie galėjo išvysti net du zalcburgiečio vaikus: „Figaro vedybas" Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o Kongresų rūmuose –­ šį, kurį apkalbėsime toliau.
Visos pusiau linksmos, pusiau rimtos Wolfgango muzikinės dramos masina įvairių sričių scenos meistrus, kurie, nelygu talentas ir sugebėjimai, manosi galį lengvai perrengti ir šį 1790 m. gimusį princą šių dienų drabužėliais ir pristatyti jį dirbtinių dangaus kūnų (gviazdų) nutviekstai visuomenei.
Bet kaip dažnai nutinka su mėlynojo kraujo personomis, mums parodytas princas pasirodė esąs aikštingas, įnoringas ir nelabai norintis pritapti.
Pakilus uždangai, kurios, tiesa, nebuvo, antroje scenoje žiūrovams atsivėrė kaži kokie pliažo gultai, ant kurių elegantiškai įsitaisiusios gulinėjo trys pupytės, tiesa, trečiosios „vaidmuo" apsiribojo tik gašlesnių macho akims per žiūronus ar be jų paganyti.
Viskas akimoju tapo aišku: magijos nelauk, bet láuk arba laũk. O ko laukti? Moderno adeptų viltis, kad išvysime kažką sukrečiančiai naujo, – mažų mažiausiai naivi, o šiaip, kaip žinia, kvailių motina. Šiandienos ne tik surūdijusio Neries, bet ir pasaulinio vamzdžio (Youtube) epochoje Mozarto ir kitų klasikų operų pastatymo ketinantys imtis asmenys atsiduria ir pavydėtinoje, ir nepavydėtinoje padėtyje, nes jų „nauji" seno „perskaitymai" gali būti labai lengvai patikrinti, ir paaiškėja, kad visa tai jau buvo, ir gana seniai, skiriasi nebent pliažo gultų dizainas, aprangos kodas ir panašios smulkmenos.
Ne ką geriau nuteikė savavališkas libreto traktavimas. Pavyzdžiui, pirmame veiksme po vadinamojo kareivių, kurių nebuvo, choro yra nedidelė rečitatyvinė scena, kuri prasminiu požiūriu įveda į garsųjį tercetą Soave sia il vento. Šiame rečitatyve merginos akimis ir žodžiais palydi su savo mylimaisiais į jūros platybes išplaukiantį laivą. Tik tada tampa aiškūs ir prasmingi visi šio terceto žodžiai, kurie, beje, tablo lietuviškame vertime buvo gana nukapoti. Taigi praleidus šį rečitatyvą tercetas buvo paverstas savarankišku popgabalu, kuriam neva nebūtinas joks kontekstas. Na, ir lai sau pučia tas vėjelis.
Ką ir kalbėti apie muzikos, giliai atliepiančios dainuojamą tekstą, ir realaus scenoje matomo vaizdo nedermę, tiesiog supjudymą. Pavyzdžiui, antrame veiksme yra scena, kai Dorabella su savo tariamu meilužiu prisipažįsta vienas kitą mylį ir dainuoja apie savo širdis, kurios ima plakti priešingoje krūtinėje. Šiuos žodžius „įgarsina" nuostabi muzika, savo ritmu atkartojanti širdies plakimą. O ką išvystame scenoje: gulinėjimą ir šlaunų beigi blauzdų grabinėjimą, vertą pornografijos virtuozų kameros.
Visą šią ir panašią beskonybę galėjo nors kiek sušvelninti drabužių dizaino grando skonis. Bet kur tau. Ne tik nesušvelnino, bet dar labiau sąmoningai (neva meniškai?) išryškino. Rezultatas: bjaurių barzdų maskaradas, kurių savininkams jokia moteriškė, spėčiau, nedrįstų atsiverti, nors sutinku, kad galiu neišmanyti paskutinio mados klyksmo, kurį neseniai savo pavyzdžiu promaušino pats asas. Ką jau kalbėti apie pro sukneles prasišviečiančias merginų kelnaites, tiesa, kurios ir kuriame veiksme, saugodami jų teisę į privatų gyvenimą, nutylėsime.
Visa tai būtų galima tęsti ir kęsti, juk Gedimino ainiai nuolankiai kantrūs. Bet kantrūs iki tam tikros ribos. Ir ta riba yra muzika ir dainavimas, kurios ir kurio iš esmės ir atėjome pasiklausyti. Tegu viskas būna blogai, bet jei dainuoja gerai, prieš visa kita esame pasiryžę užmerkti akis, viską atleisti. Atleisime ir suprasime nesuprantamas eiles prieš pat spektaklį prie pačios salės durų, painius įėjimo ir išėjimo į salę labirintus, klavesino stygių (pritrūko pinigų išsinuomoti, o gal jo pakeitimas klepu buvo ta vakaro „vinis", kurios mano kvaila makaulė nesugebėjo įsikalti?). Bet neatleisime to, kaip skambėjo muzika. Tiesa, keblu visą kaltę suversti orkestrui ir dainininkams, nes ne viskas nuo jų priklauso. Vos pasigirdus pirmiems uvertiūros garsams tapo aišku, kad salės akustika bent operos pastatymams visiškai netinkama. Šias eilutes rašančiojo ausis balkono viršuje pasiekęs garsas buvo sausas ir prėskas, salės erdvė jo visiškai nerezonavo ir nepraturtino. Tas pats pasakytina išgirdus pirmuosius dainininkų pasažus. Tiesa, veiksmui įsivažiavus, klausa šiek tiek apsiprato ir kai kada net atrodė, kad tragedija nėra tokia tragiška, bet linkstu prie savo pirmojo intuityvaus pojūčio, kuris šiek tiek grįstas, nekuklu net sakyti, ne vien Lietuvos salių akustika.
Didžiausius spąstus dieviškasis Wolfgangas visiems būsimiems savo operų statytojams paspendė įvesdamas gausią pagrindinių vaidmenų atlikėjų sudėtį. Jei kokio nors Juozapo Žaliojo (Giuseppe Verdi) operoms atlikti pakanka 4, o kartais tik 3 pagrindinių solistų, tai Mozarto operoms dažniausiai reikia net 5-6 lygiaverčių balsų. Žinant specifinius jiems keliamus reikalavimus, sunku surinkti vienodą komandą. Tai buvo ryšku ir lapkričio 26 d. spektaklyje. Apskritai nė vieno klasikinio „mozartiško" balso šiame pastatyme nepavyko išgirsti, visų solistų dainavime buvo girdėti didesnis ar mažesnis XIX a. operos korifėjų veikalų atlikimui būdingas balso vedimas ir stilius. Dėl blogos akustikos ne visus jų dainavimo aspektus galima adekvačiai įvertinti, nes dramatiškesniais veiksmo momentais salė atrodė gerokai per maža „dideliam" garsui, todėl dažnai kildavo triukšmo ar rėkimo įspūdis. Turbūt nesuklysime pasakę, kad to vakaro spektaklyje dainavimo požiūriu geriausiai pasirodė E. Montvidas, nors pastarojo balsas irgi nelabai tinkamas Mozarto arijoms, bet jautėsi, kad tai tikrai subrendęs meistras, sugebantis net blogai rezonuojančioje salėje išspausti maksimumą įvairių intonavimo atspalvių. Iš merginų jam labiausiai prilygo R. Frenkel, dainavusi Dorabellą. Blogiausia tai, kad įvairios sudėties ansambliuose tiek šių, tiek kitų pagrindinių atlikėjų balsai „nelipo", dainavimo keliamo katarsio jiems, deja, nepavyko įžiebti.
Ar viskas taip beviltiška, paklausite? Tikrai ne. Ši vulgaretė turėjo visai patikti prieš mane sėdėjusioms merginoms (ir turbūt ne tik joms), kurių viena, antro veiksmo pabaigoje užgesus šviesoms, kitai paaiškino, kad dabar jau tikrai pabaiga. Pagaliau.