Dmitrij Gluščevskij. „Kino pavasario“ profiliai (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nepaisant visų pastangų išsirinkti tik verčiausius dėmesio „Kino pavasario" filmus, antrą festivalio savaitę man taip ir nepavyko visiškai išvengti prasto kino. Vienas ir turbūt labiausiai netikėtas jo atstovas – Giedrės Žickytės naujasis darbas „Meistras ir Tatjana". Dokumentinis filmas apie Vito Luckaus gyvenimą rodomas Lietuvos festivaliuose antrą kartą. Dalis žiūrovų turėjo galimybę su juo susipažinti dar „Scanoramoje", o ir per mano peržiūrą „Kino pavasaryje" salė buvo beveik pilna. Atsižvelgiant į neblėstantį susidomėjimą vienu talentingiausių ir paslaptingiausių Lietuvos fotografų, filmas tikrai turėjo visas galimybes tapti svarbiu ir gražiu įvykiu. Gautas menininko našlės sutikimas bendradarbiauti su kūrybine komanda turėjo suteikti ne tik reikalingos medžiagos, bet ir pasitikėjimo savimi. Gaila, tačiau kitaip nei nepavykusiu šito filmo pavadinti neišeina.

„Meistras ir Tatjana", ambicingai siekiantis vaizduoti Luckaus kūrybą ir gyvenimą per santykių su aistringai mylima žmona prizmę, klumpa beveik kiekviename žingsnyje. Interviu su įvairiais fotografą pažinojusiais žmonėmis nesusijungia į nors kiek apčiuopiamą naratyvą, o pokalbiai su Tatjana Luckiene-Aldag pateikti nepagarbiai epizodiškai ir selektyviai. Pagarbos autoriams pritrūko ir kitur: leitmotyvu filme skamba skandalingos Luckaus mirties aplinkybės, tarsi siekiant sudominti žiūrovą pigiomis geltonosios spaudos antraštėmis. Stiliaus ir turinio atžvilgiais nevienalytis filmas pasirodo dar ir itin manipuliatyvus. Todėl panašu, jog man „Meistras ir Tatjana" liks didžiausiu šių metų „Kino pavasario" nusivylimu.

„Meistras ir Tatjana“

Laimei, neigiamų emocijų neteko patirti daug. Atskirų pagyrų vertas „Meno avilio" projektas „Lietuvių dokumentinio kino antologija", suteikęs žiūrovams išskirtinę galimybę pamatyti senąją kino dokumentiką didžiajame ekrane. Deja, sugebėjau pamatyti tik vieną šios programos dalį. Joje pristatytos keturios juostos, sukurtos po Nepriklausomybės atkūrimo: Arūno Matelio „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį", Algimanto Maceinos „Juodoji dėžė", Audriaus Stonio „Neregių žemė" bei Kornelijaus ir Dianos Matuzevičių „Iliuzijos".

Trys iš šių filmų vienaip ar kitaip apmąsto neseniai įvykusį istorinį lūžį. A. Ma­­­­telis naudojasi dabar beveik nebeatpažįstamo Užupio gyventojų buities akimirkomis, kurdamas savitą utopiją –­ vietą, kurios nėra. Joje paradoksaliai susipina nuosmukio melancholija ir vilties kupinas naujo gyvenimo laukimas. Kiek nuspėjamai pastarajame nesugebama atsiriboti nuo religinių motyvų, tačiau nuo to filmo intonacija netampa pernelyg iškilminga. Veikiau atvirkščiai, gerosios žinios laukimo natos nuskamba linksmai ir naivokai, suteikdamos filmui patrauklaus šviežumo.

Juodosios dėžės" sąsajos su šalies praeitimi ir patirtomis traumomis akivaizdesnės. Filme pasakojama apie režisieriaus senelio, sovietmečiu ištremto į Sibirą, palaikų gabenimą atgal į tėvynę. Gan siauros ir dažnam lietuviui pažįstamos tematikos filmas pasižymi išties įspūdinga vizualine kalba, leidžiančia gretinti jį su Jono Meko eksperimentais. Džiugina ir tai, kad toks išpildymas nėra savitikslis. Viena vertus, chaotiškai judanti rankinė kamera sėkmingai pabrėžia vaizduojamos istorijos subjektyvų išgyvenimą. Kita vertus, vaizdo miglotumas atveria ir daug universalesnę plotmę, kurioje individualūs prisiminimai tampa pagrindu visos šalies istorinės egzistencijos terapijai.

Panašius tikslus sau kelia ir „Iliuzijos", tapančios Lietuvos žydų rašytojo ir literatūros kritiko Jokūbo Josadės portretą. Abstraktesnio pobūdžio vaizdiniais filmas siekia peržengti asmenybės istorijos ribas ir suteikia galimybę apmąstyti platesnį 1993 m. istorinį kontekstą. Tam pasitarnauja ir pagrindinio filmo herojaus svarstymai apie gyvenimo prasmę, kiek ironiškai nuspalvinantys ką tik savarankiškumą atgavusios šalies ambicijas.

Neabejotinai stipriausias šioje grupėje –­ filmas „Neregių žemė" vaizduoja aklųjų pasaulį, projektuodamas vidinius filmo veikėjų išgyvenimus į šaltą ir niūrią tikrovę. Tęsdamas lietuvių poetinės dokumentikos tradicijas, režisierius sugeba suteikti nufilmuotiems vaizdams kone tarkovskiškai metafizinį gylį, kartu išlaikydamas stebėtiną realistiškumo laipsnį. Šis darbas, 1992 m. Europos kino akademijos pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu Europoje, vienintelis sugeba iš tiesų švęsti nepriklausomybę nuo bet kokio išankstinio žinojimo ir istorinio konteksto.

„Neregių žemė“

Tarkovskį verčia prisiminti ir belgų režisieriaus Gusto Van den Berghe's filmas „Liuciferis", vaizduojantis puolusio angelo Liuciferio kelionės iš Rojaus į Pragarą epizodą. Pusiaukelėje pasiekęs žemę, nubaustasis atsiduria mažame Meksikos kaimelyje ir nepraleidžia progos pasinaudoti vietinių gyventojų paprastumu ir pamaldumu suvaidindamas stebukladarį. Tuo pačiu Liuciferis tampa ir pastarųjų nuopuolio priežastimi: supratę skirtumą tarp gėrio ir blogio, miestelio gyventojai netenka sugebėjimo nekaltai žiūrėti į pasaulį ir praranda savo žemiškąjį rojų.

Nors vizualinė filmo kalba yra unikali, režisierius filme nesukuria pasaulio, besiskiriančio nuo žiūrovo kasdienio žvilgsnio, ir šia prasme nenutolsta nuo dokumentinio kino. „Liuciferyje" vaidina neprofesionalūs aktoriai, o magiškieji nutikimai parodomi taip įpras­tai ir tiesmukai, kad riba tarp tikrovės ir iliuzijos tampa sunkiai užčiuopiama. Kita stipri šio kūrinio pusė – sugebėjimas ironizuoti ir net atvirai juokauti, plėtojant daugeliu aspektų sakralias temas. Filmui galima būtų prikišti nebent kiek migdantį tempą ir bendrą intonacijos monotoniškumą. Vis dėlto net ir tokie nepopuliarūs pasirinkimai nesukelia „Liuciferiui" didesnių sunkumu sudominti žiūrovą ir tikrai nėra savitiksliai.

„Liuciferis“

Pabaigoje keletas žodžių apie vieną iš festivalio filmų-favoritų – „Ką mes veikiame šešėliuose". Pastaruoju metu, žiūrėdamas juodąsias komedijas, supratau, kad dažnai šio žanro kinas pamiršta paprastą dalyką: juodai juokauti –­ lengva, juokingai – ne. Laimei, ši dokumentinio pobūdžio komedija (mockumentary) meistriškai sugeba išsėdėti ant dviejų kėdžių. Maža to, ją lengvai galima pavadinti vienu geriausių 2014 m. filmų. Šis Naujosios Zelandijos režisierių kūrinys apie įtartinai žmogiškų vampyrų kompaniją lengvai suderina protingą humorą ir sugebėjimą nuoširdžiai kvailioti, nepalikdamas žiūrovui kitos išeities kaip tik laimingai kikenti kino salėje. Meilė, su kuria yra įsivaizduotas ir sukurtas pagrindinių filmų veikėjų tamsusis pasaulis, suderinta su retai sutinkamu kiekiu aukščiausios kokybės pokštų, daro šį filmą tikrai gardžiu ir geidžiamu kąsneliu gero kino gurmanams.

„Ką mes veikiame šešėliuose“