Eugenijus Žmuida. Aistros sparnai, arba „Vėjas gluosniuose“

Kažkas, rodos, Alfonsas Nyka-Niliūnas, kalbėdamas apie Henriką Radauską, yra paleidęs sparnuotą posakį „menų alkoholikas“. Turbūt ne vienas prisiimtume šį apibūdinimą. Aš irgi drįsčiau save laikyti tokiu alkoholiku. Kartu ir gobšuoliu, ir ciniku. Mat menu ne tik mėgaujiesi, bet vis daugiau jo trokšti, daraisi nuo jo priklausomas. Vytautas Mačernis apie tokią būseną yra sakęs: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, / Maitinu geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu (...) Kūno narve ji nervingai vaikšto, / Amžinybės sau kaip grobio geisdama.“ Taip, lyg amžinai alkanos hienos, nuolat esame alkani gero meno.

Tačiau kartais ima ir nutinka keistų dalykų: su didoka pesimizmo doze ir kraujan įaugusiu atsargumu eiti į lietuvišką spektak­lį... ir netikėtai gauti per cinišką galvą. Prisipažinsiu, patirti tokį smūgį nepaprastai malonu. Taip atsitiko atsitiktinai atsidūrus Gyčio Padegimo režisuotame spektak­lyje „Vėjas gluosniuose“ pagal Algirdo Landsbergio pjesę, tiksliau, dvi trumputes pjeses – su antrąja inversišku pavadinimu „Gluosniai vėjuje“, pratęsiančia ir užbaigiančia pirmosios siužetą, idėjas.

 

„Vėjas gluosniuose“. Nuotrauka iš NKDT archyvo
„Vėjas gluosniuose“. Nuotrauka iš NKDT archyvo

 

Šis autorius mums palyginti mažai žinomas, o jei žinomas, tai daugiau iš prozos ir dramos „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Dramą išpopuliarino Vytauto Balsio 1989 m. spektaklis. Tada laikas reikalavo kūrinių, draustų sovietmečiu, kalbančių apie pasipriešinimą okupantams, tremtis į Sibirą, tardymus, baimės atmosferą, suniokotą ir iškraipytą žmonių gyvenimą. Dabar tokia tematika nėra itin aštri, tad išryškėja buvusios sovietinės cenzūros padariniai – tušti tarpai, „baltosios dėmės“ kultūrinėje atmintyje. Pjesės „Vėjas gluosniuose“ ir „Gluosniai vėjuje“ liko mums nežinomos, kol režisierius jų neprikėlė naujam gyvenimui. Kalbėdamas apie man naują kūrinį nesiimu spręsti, kieno nuopelnai – dramaturgo ar režisieriaus – nustebinant didesni (abiejų kūrėjų darbo sintezė nereikalauja jų išskirti). Užtenka kelių minučių suvokti, jog pastatymas stiprus. Dramaturgo ir režisieriaus talentas susijungė. Žiūrint klausimas ruseno vienas – ar pavyks šią aukštą gaidą išlaikyti iki pabaigos. Iš karto pasakau – pavyko. Nuostaba neatslūgo, kūrinio įtampa ir meninis lygis vis kilo į katarsį, neprisimenu, kada mano išgyventą teatro salėje.

Pjesė, mano nuomone, yra šedevras ir dramaturginiu novatoriškumu, ir aktorių vaidyba įprasminta režisūra. Nedidelė juoda scena dėmesį prikausto nuo pirmų minučių iki pat pabaigos: nesinorėjo praleisti nė vieno sakinio, poetinės, lietuviškos kalbos, kuri jau buvo virtusi nykstančia vertybe išeivijos autoriui ir kūrinyje palyginta su vėju gluosniuose – žmonių kalba laikina, „kaip vėjas gluosniuose“, sako šv. Kazimieras, vienas iš personažų, žvelgdamas į žemę iš dangaus.

Kūrinio pradžia sužadina asociaciją su garsiuoju Wimo Wenderso filmu „Aistros sparnai, arba Dangus virš Berlyno“, kuriam scenarijų rašė austrų dramaturgas Peteris Handke: du angelai nutaria nužengti žemėn ir, pasivertę žmonėmis, pagyventi tarp jų – pažinti iš arti aistras, mintis, žemiškąsias problemas ir svajones. Pagalvojau: bus mūsų Algirdas pasiskolinęs šią idėją iš P. Handke’s... Vos grįžęs į namus ir pasitik­rinęs, dar kartą maloniai nustebau: filmas sukurtas 1987 m., A. Landsbergio dramos parašytos gerokai anksčiau – „Vėjas gluosniuose“ 1958 m. ir „Gluosniai vėjuje“ 1973-iaisiais. Dievų, apsilankančių žemėje ir turinčių reikalų su žmonėmis, idėja atkeliavusi į šių dienų meną iš labai seniai – iš mitologijos, Antikos.

Mėgstu kūrinius, grįstus istorija, realiais faktais. Gyvenimas – geriausias režisierius, tad lieka tik semtis iš idėjų ir fabulų šaltinio, matyti jį ir versti menu. A. Landsbergis mus nukelia į renesansinę Lietuvą, grąžina į legenda virtusią Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją, kuri, nors ir baigėsi Barboros mirtimi, tebesitęsia Žygimanto gedėjime. Deja, šį unikalų siužetą tiesiogiai reflektuojančių kūrinių žinome nedaug. Didžiuojamės pagonybe, mums svarbus Vytautas Didysis, bet laikotarpį tarp XV ir XIX amžių įpratome praleisti, laikydami jį neįdomiu. Lenkams tai aukso amžius. Mums – nuosmukis, prarasti laikai. Esame save nuskriaudę. Kristina Sabaliauskaitė įrodė, kokių neatrastų lobių slypi toje epochoje. A. Landsbergis tai irgi tvirtina – jis drąsiai lošia tūzais – Augusto ir Barboros meile, šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, mitu – dalykais, kurie mūsų kultūroje neišnaudoti, vis dar žinomi paviršutiniškai, todėl aktualūs ir jaudinantys, kai menininkai juos vykusiai atskleidžia. W. Wenderso filme veikia du anoniminiai angelai – du pagyvenę vyrai su paltais. Jie tarytum nematomi, klausosi įvairių pokalbių, girdi žmonių mintis, rūpesčius, renka šią „tautosaką“, kuria vėliau dalijasi vienas su kitu – be jokios abejonės, tai savaip žavu, bendražmogiška, bet spektaklis „Vėjas gluosniuose“ jaudina daug labiau už filmą. Mat angelai čia su savimi atsineša didelį semantinį krūvį, jie lietuvių kultūrinės atminties personažai. Tokie, beje, visi personažai, kurių nedaug, bet visi savaip įspūdingi: šv. Kazimieras išties panašus į kanonizuotą karalaitį, romantiškas ir skleidžiantis gėrio aurą; kitas angelas – studentas jėzuitas – tipiškas jėzuitas.

Labai stiprų įspūdį palieka laukiamiausias personažas – Žygimantas Augustas, ne iš karto pasirodantis scenoje. Dainius Svobonas idealiai tinka karaliaus vaidmeniui: gedulingas kostiumas – rūstus ir prabangus, perteikiantis gėlą, askezę ir dvasinę kančią, kuri neleidžia jam matyti žemiškų reikalų. Karalius nesupranta bendraująs su angelais, tad kurį laiką stebi žmonių „spektaklį“ iš šalies – ši „teatro teatre“ situacija lyg „Hamlete“ gražiai sužaista. Apskritai verta atkreipti dėmesį į ypatingą neilgo spektaklio koncentraciją: mažutė scena (Kauno dramos teatro Ilgoji salė) dar padalyta į aukštesniąją ir žemesniąją sferas, laikomasi klasicistinio „trijų vienumų“ principo, siužetas irgi minimalus – didelio mūšio išvakarės (A. Landsbergis čia panaudoja legendą apie šv. Kazimiero pagalbą lietuvių kariuomenei žygyje į Polocką), bet per vieną vakarą mums atsiveria keleto žmonių, tiksliau – trijų porų, atstovaujančių skirtingiems socialiniams ir luominiams sluoksniams, likimai. O visas kūrinys priverčia susimąstyti apie to likimo trapumą ir būtiną atidą vienas kitam čia, žemėje, kol dar esame gyvi; patirti nostalgijos jausmą savo kalbai, miestui, kuriame prabėgo jaunystė, pagaliau – meilės svarbą ir galią. Šalia Barboros ir Žygimanto jau nesugrąžinamos meilės linijos esama dar kitos – didiko Eugenijaus Kurevičiaus (akt. Henrikas Savickis), vis stebinčio žvaigždes ir mąstančio apie M. Koperniko heliocentrinę teoriją, tada tik ką paskelbtą, ir jo mylimosios Aldonos (akt. Ugnė Žirgulė), ištekėjusios, bet vyro nemylinčios moters, kuri pasirodo juodoje scenoje pribloškiančiai raudona suknia, perteikiančia aistrą ir situacijos dramatizmą.

Žiūrovas, nuo pradžios prologo danguje (jis primena mums „Faustą“) susitapatinąs su angelais ir viską suvokiantis iš amžinybės dimensijos, jaučia ir mato dvigubai jautriau. Žinodamas, kad visi šie žmonės, jų aistros ir mintys, planai ir likimai jau seniai virtę pelenais, kad angelų ir paties karaliaus pagalba taps tik išganingu „patepimu“ prieš kitą dieną ištiksiančią mirtį, žiūrovas gaudo kiekvieną tariamą frazę (kalba, kaip minėjau, poetinė, beveik aforistinė) ir pritaiko sau. G. Padegimas nesilaiko paraidžiui teksto, ypač rašytojo siužetinių sprendimų pabaigoje, išgrynindamas žmogiškąsias idėjas, metafizinį ir poetinį kūrinio pobūdį. Gaila, kad spektaklis rodomas tik nedidelėje salėje – jis vertas didelės scenos, iš kurios gausesnei publikai būtų pranešta tai, ką jau po mirties suvokė šv. Kazimieras: „pilnai išgyventa krikščionybė“ įmanoma tik žemėje, ne atsiribojus nuo gyvenimo, bet jame dalyvaujant, jį keičiant, darant jį geresnį. Nes galimybė gyventi ir mylėti ir yra tas stebuklas, kurio vis laukiame ir kuriuo mažai tikime.

Draugai