Ar prisimeni, Faustai, kaip 96-aisiais užsukau pas Tave ir paprašiau: „Parašyk man ką nors netikėta." Ruošiausi rečitaliui ir kaip visada ieškojau koncerto razinkos. Visi klasikinės dainininkės netikėtumai – Bajoras, Kutavičius, Martinaitis, Balakauskas ir ankstesnieji – Balsys su Juzeliūnu, o pakeliui ir Bašinskas, Jurgutis, Juozapaitis ir Urbaitis bei jų „seneliai" Gruodis ir Nabažas – jau buvo tapę savastimi. Kaip senus pažįstamus pasitikau Mahlerį ir Brahmsą, Schubertą, Mozartą ir Britteną. Hendelis, toks artimas italų muzikai, pasirodė kitoks, o ir aiškesnis, nes buvau suvokus, jog muzika pirmiausia yra kalba. Ir Šimkų ėmiau dainuoti kitaip, ir Čaikovskį.
Tačiau tuokart, kai užsukau pas Tave „ko nors netikėto", mane jau buvo pasigavus Viduržemio jūra – De Falla, Obradors, García Lorca, o iš Lotynų Amerikos atsiliepė ir Villa-Lobos su tėvynainiais. (Astoro Piazzolos tuomet dar nežinojom.) Regis, tai sutapo su perskaitytu Marquezo „Patriarcho rudeniu" ir jo „Šimtu metų vienatvės", su gastrolėmis Ispanijoje, su kelione į Argentiną ir Braziliją. Ispanai, pasirodo, ne pasipūtę, bet orūs, pašėlę, sprogdinantys iš vidaus – tuo jie labai skiriasi nuo italų. Argentinos ispanai ir Brazilijos portugalai, atitrūkę nuo savo europietiškų gentainių ir paskiepyti netoliese esančių indėnų ūgliais, suviliojo dar labiau. Metisai! Iš apdulkėjusios knygų lentynos išjojo Raitelis be galvos, įsitvėręs nežaboto mustango karčių. Kreolai! Šis burtažodis atplukdė vaikystėje girdėtą Lolitos Torres balsą, neišblėsusį iki šiol. Pačios ispanų ir portugalų kalbos patraukė neragautu prieskoniu kaip narkotikas, kaip saldi liga. Kažkas yra paklausęs: „Ar tu „išdirbai" tą stilių, ar turi iš prigimties?" Nusijuokiau, neturėjau ką atsakyti, man tai taip paprasta, kaip driežui pasišildyti saulėj ant pababrungių samanoto akmens.
O Lietuvoj kas galėjo dar susukti man galvą? Buvau girdėjusi Tavo Pasodoblį altui, kvartetą Čiurlioniui, dar kažką, ką pūtė Petras Vyšniauskas. Vis tango, vis samba, keistai sumišę su lietuvišku moliu, bet vis vien – viskas nuo Viduržemio jūros krantų, nuo Pirėnų, nuo Andų, kur civilizacijos mažiau, žemė ir dangus arčiau, o jausmai – ne spynomis užrakinti.
Netrukus įdavei man naujo kūrinio „Išsiskyrimai" natas, parinkęs... Sigito Gedos (!) eiles. „Kur išėjo mano siela... kur ji dingo." Pyktelėjau: kokie išsiskyrimai? Ar jau Faustas mane iš scenos varo? Na, na. Niekur ta mano siela dar neišeina! Apipainiojai Gedą trumpučiu miesto dainos motyvu „be tautybės", elegantiškai balansuodamas ant tyčinio banalumo ribos. Paprastutis la la la iš kabareto, atsidūręs greta „pasaulinės svarbos" klausimo apie sielą, suskambo ironiškai. Prisiminiau jaunystę, pakvipo braškėm ir atostogom, kai saulė leidos vėlai, tekėjo anksti, kai dienos buvo ilgos ir šviesios. Užkrėtei tuo motyvu kaip virusu, kuris nenustoja baladotis galvoje visą dieną. Naktį, verčiantis ant kito šono, tęsiasi toliau, ryte išnyra vietoj „labas rytas", ir taip be galo – lig varčios ir vėl nuo pradžios. Chuliganas! Kaišioji pagalius ir savo bendraamžiams kolegoms, ir man į ratus? Galiu dainuoti, galiu niūniuoti, galiu švilpauti, galiu pratylėti, galiu išrėkti, galiu sušokti. Švilpauti moku, bet nerizikuoju. Prašau kurio nors muzikanto pašvilpauti už mane, bet nerizikuoja nė Petris Vyšnia: „O jei lūpos sudrebės ir užsikirsiu..." Tuomet šoksiu! Kur? Nacionalinės filharmonijos didžiojoj scenoj? Kodėl ne! Akibrokštas? Taip. Esi juk akibrokštų mėgėjas. Aš – taip pat. Esu Tumino teatro gerbėja. Režisierius įlinguoja, įsiūbuoja kulminaciją kaip didžiulį varpą, scenoj tik uragano tetrūksta. O mūsų aktoriai, lietuviai intravertai, – tylos meistrai. Tylės taip, jog pusvalandį akių neatitrauksi. Bet kai bomba visgi turi susprogti, Tuminas užbarabanija šėtonišką Latėno valsą, ir ugnikalnis išsiveržia. Žiūrovas, dar nesusivokęs, kad atplėštos ir jo sielos durys, už kurių tūno jo „antrasis planas", jo alter ego, jau, rodos, irgi skrieja užsimiršęs kartu su tuo fantasmagorišku valsu, svaigsta maskaradiško sniego pūgoj, sminga praradęs svorį į jo paties nė nenutuoktų gaivalų gelmes, į pragarą kaip į dangų, subiręs, sudaužytas, betgi baisiai laimingas, nes išlaisvintas, atpažintas, savas tarp savų, tolygus bendramintis su nuplėšta kauke, kurią ne taip greit ir beužsimaukšlins. Gerai, kad po spektaklio lauke tamsu, gali sau drožti ašaros nebraukdamas ir nežinia ko šypsodamasis.
– „Į Maskvą! Į Maskvą!" – šaukia Tumino Čechovas. – Į Paryžių... Į Peterburgą! – kviečia Gogolis. – Į Maskvą! – rikteli ir Juozas Erlickas savo Neregėtoj programoj. (Juozapai, ko tau į Maskvą? Juk iš Karoliniškių per Fabijoniškes net į Jeruzalę pėsčias nueini. Ir Pabradėj buvai. Į Keną traukiniu važiuoji kaip į Meką. Ar randi? Namo grįžęs, vis vien ilgai dar šluoji šiukšles savam kieme...) Aš tai į Sardiniją noriu pas Andrea Parodi, bet jo nebėr. Andrea, illusione, passione, amore mio!.. Bėgam nuo savęs, ieškodami savęs. Lekiam, skrendam, važiuojam. Norėtume iliuziją pavyti, pagauti, sučiupti nagais ir užrakinti į seifą, net kodą pamiršę sau turėt.
Trys didieji operos Grandai susiburia į trejetą, siūlydami stadionų publikai balsų ir galimybių rungtynes. Ilgaamžė viso šimtmečio Primadona priglobia popsininką prie savo šono, ir štai – „du viename", gėrėkitės – tebesu! Smuiko magas, pailsęs iliuziją vytis, pasitelkia klouną ir... prašauna – blue canary nustelbia virtuozą, ir jo magijos – nė kvapo. Cirkas – ta seniausia, pirmapradė iliuzija – nepralenkiamas.
...Faustai, rašau Tau Talino viešbučio kambarėly. Jau švinta. Už lango tarp pilkų mūrų tarsi paklydusios skraido dvi didelės baltos žuvėdros. Jūra netoli. Čia uostas. Netoli ir Narva, į Baltiją įtekėjusi. „Upeliai subėgs į upes, upės – į jūras, o šios susilies į vandenynus, kaip amžinybę..." – rašė kažkas. Mano viešbutis – „Santa Barbara", kaip Kalifornijoj. California blue... California blue... – įsivagia kitas virusas. Pasaulis mažas! Už sienos dar miega mano Ūla, tuoj eis „profesoriaut" į Talino muzikos akademiją, užvakar atskrido iš Turino. Ūlos studentė japonė neprastai groja Tavo Pasadoblį, tiesa, „kiauksi" per daug lyg sava kalba kalbėtų, juk Ispanija jai tolima kaip Talinas. Tačiau klausia: „Ar tas autorius Faustas Latėnas – graikas?" „Ne, – sako Ūla, – lietuvis." O aš pridedu: „Net iš Dusetų!"
Faustai, ir kas sumanė Dusetose Tave pakrikštyti Faustu? Esi Algirdo brolis, būtum sau koks Kęstutis! Bronys Raila rašo, ir man tai patinka, kad patsai Goethe, grąžinęs Faustui jaunystę, nelabai žinojo, ką su juo toliau veikti, tik vedžiojo po užeigas ir pas jaunas panas bei į Valpurgijas siuntė. Opera „Faustas" turėtų vadintis „Margarita". Taip ir Jonas Aleksa sakė.
Visi turim savy tą kitą save. Ir gal ne vieną, o kelis, gal dešimtis. Kartais pasiklystame tarp daugelio savo atvaizdų ir ilgokai klaidžiojame, ieškodami tikrojo. Žiūrėk, eini sau vienas, bet ne, – šešėlis iš paskos. Nebent saulė nešviestų ar įsitaisytų tiesiai virš galvos. O tik ištiesk ranką, ir vėl turi šešėlį. Ir medžiai, ir namai šešėlius turi. Ir šuniukai, ir paukščiukai. Kai saulės nėr, mėnesiena tvieskia Schonbergo Pjero nugaron, ir veltui jis tą balzganą atšvaitą bandys nusibraukti. Tik Angelas šešėlio neturi, jis bekūnis. Užtat nimbo nusiimt negali. Žmogus, kuris manosi turįs tik vieną veidą – vienpusis, sterilus. O sterilios asabos meno nekuria. Nes jos – be klaidos. Ilgai būtum ieškojęs savy dar vieno Beethoveno. Radai Latėną su charizmatiškąja kliše, ir gerai.
Aną teatro vaizdelį „Išsiskyrimai", kurį man parašei kaip „netikėtą", lydėjo du tragikomiški „reveransai". Ilgai Žebriūnui nesakiau, kad šoksiu. Tik koncerto dieną, išeidama pro duris, visgi perspėjau: „Arūnai, tik tu neišsigąsk, šiandien antroj daly šoksiu." Ir skubiai uždariau duris. Ūla, per pertrauką atėjusi į užkulisį, neprasitarė, kad Tėtis... neatėjo. Tik po koncerto pasakė: „Mamyte, viskas gerai, sveikinu, Latėnas – liuks, tik tu neišsigąsk, Tėtuko nėra, išvežė su greitąja, pakilo spaudimas. Jau viskas susitvarkė, kalbėjom, nuraminau, kad koncertas tikrai geras."
Kitas „reveransas" įvyko paties koncerto metu. Vilniaus kvinteto vyrai drauge su Vyšniausku, man „paliekant sceną", darniai užtraukė: „Ne uchodi, pobudj so mnoju, zdesj tak prekrasno, tak svetlo, ja pocelujami pokroju usta i oči, i čelo, ne uchodi, pobudj so mnoi..." Stovėdama nugara į publiką prie pravirų scenos durų, išgirdau salėj keistą šurmulį ir vyriškio riksmą: „Scheisse! Šūdas! Rusai grįžta!" Toliau – išbėgančio žmogaus žingsnių aidas, durų trenksmas, sumišęs su žiūrovų balsais – replikom, juoku ir prislopintais šūksniais. Bet kvinteto pizzicato jau pradėjo reprizą, laikas man atsigręžti, dar neišeiti ir pabūti su ta „virusine" melodija ir šokiu. Aukštakulniai piešia kažką panašaus į tvistą, rankos mėgdžioja Ingą Mickytę iš Žebriūno „Gražuolės", sijono klostė atlaiko sukinius, ir už televizinių laidų neužkliūnu. Publika sutartinai ploja į ritmą, sveikindama „neišėjusią". Viskas gerai. Baigiam. Į užkulisį be kvapo atlekia filharmonijos administratorė Zita ir dusdama aiškina: „Nusivijau iki pat rūbinės tą durnių ir pasakiau, kad į filharmoniją daugiau neįeis." Mes nėmaž nepykstam, tik juokiamės net springdami: valio, pataikėm su Latėnu į dešimtuką! O kad trumparegis amerikonas Baltrus šitaip nesusivokė, tai kūrinio premjerai tik dovana! Gaila, operatoriai pražiopsojo nufilmuoti tą rėksnį.
Savo broliui Algirdui jo spektaklyje „Ledi Makbet" labai padėjai, įtaisydamas publikai į smegenis nuožmų įtampos pjūklą. Užgauni skaudžiausią geluonį. Tiksli defragmentacija. Gelia ten ir Piazzolos panteriškas tango.
O lietuviškam „Madagaskare", sakai, kad visai nenorėdamas, bet aš netikiu, iškrėtei pokštą statytojams ir autoriui. Jei tai Tu parinkai „Karvelėlį", kurio nefragmentuoji ir nedefragmentuoji, o leidi jį visą ištisai ir net kelis kartus, tai gaila Autoriaus, o ypač Režisieriaus, neatsiejamojo tavo Riterio. Nepabuvai jo Antrininku, jo ištikimuoju Sanču. Nei ponas Pakštas-Pokštas (be pokštų!), nei Salė-Salomėja (be poezijos), nei kiti – niekas neatlaiko „Karvelėlio" stebuklo. Tikra kiaulystė. Man negaila, nes pati pjesė man nepatinka. Pirmajame jos variante „kažko" trūko, o kai „papildė", tai ne papildė, o tik atskiedė. Susitikusi Virgilijų, klausiu: „Maestro, ar buvot „Madagaskare"? Noreika sutrinka: „Ne, Madagaskare nebuvau." Sakau: „Tai nueikit, Jūs ten „Karvelėlį" dainuojat..."
...Laikrodis – klastingas žmogaus išradimas. Rodos, gyventum su saule kaip paukštis, kaip barsukas, ir būtų ramu. Bet ne, laikrodis tau rodo valandas ir minutes (bjaurybė, net sekundes skaičiuoja), rikiuoja dienas, kaupia metus ir dešimtmečius.
Tumino atvežtame „Onegine" nugirdau tą patį mūsų „Išsiskyrimų" motyvą. Bet spektaklio sielos nesuradau. Ką šis nesutapimas kužda? Kad... nebėr? Kūnas tebėr, o sielos nėr? Taip nebūna, tik atvirkščiai būna. Tačiau kaip sulįst gyvam į žemę, kaip užsikapstyt po pernykščiais lapais, jei sielos neberandi? Don Kichotas merdi neberadęs naujo malūno (savyje?), o ištikimasis Sančas ar giedos lopšinę prie jo kūno iki paskutiniosios?
Siunčiau laiškelį į sceną po ano paskutiniojo „Godo": „Tuminai, nepalik mūsų!" Tuminas Maskvoj. (Ar – „Maskvoj, Maskvoj"?) Tebėr ar nebėr? Ar tebelaukia savojo Godo? Mažajame jo Krėslas, oi kaip tebėr. Netuščias. Ten ir tragiškoji lošėjo Šapro siela sklando, nesitraukia.
Tebėr Mažajame ir tos pačios stiklo skritulių lubos – kaip dangus, – jas pirmąsyk išvydau prieš 58-erius metus Radijo vaikų chore. Po tais stiklais padainavau savo pirmąjį solo: Šokinėja auksinis zuikutis ant lentos, / ant palangių smagiai. / Savo klasę mes puošiam žibutėm, / jos pavasarį skelbia meiliai. Įrašas Radijo fonduose tebėr. Gal kartais laikrodžiai sustoja? Iki.
Tavo Giedrė Kaukaitė
Aktualusis post scriptum.: Faustai! O kartais laikrodis pasuka ir atgal! Sugrįžusi iš Talino pašto dėžutėje radau Kultūros ministerijos kvietimą, adresuotą Arūnui Žebriūnui: kviečiame į vyriausybinių Kultūros ir meno premijų teikimo ceremoniją kovo 14 d.! Jau lygiai pusė metų, kai Arūnas Žebriūnas pasiekiamas kitu adresu, bet gal Jo sielą pavyks prisikviest? Tai susitiksim, iki, – G.