Jelena Bulgakova. Tarsi

Jelena Bulgakova (1893–1970) – trečioji rašytojo Michailo Bulgakovo (1891–1940) žmona, vienas iš akivaizdžiausių prototipų pasaulinėje literatūroje, romano „Meistras ir Margarita" situacijas patyrusi savo kailiu ir, žinoma, inspiravusi jas. Jelena Sergejevna ištekėjo už Bulgakovo keturiasdešimties metų, jau turėdama du sūnus ir puikų vyrą, kuris jai „leido išeiti". Pagal vieną versiją Margarita su savuoju Meistru susipažino komandarmo Jeronimo Uborevičiaus (1896–1937) namuose, kuriuose buvo rengiami muzikiniai vakarai. Jelena Sergejevna tapo rašytojo reikalų patikėtine ir septynerius metus iki Bulgakovo sunkios paveldėtos ligos ir mirties nuo inkstų sklerozės tikėjo, kad gyvena su genijumi, su Meistru.
Nors Meistru Bulgakovo tuomet niekas nevadino (romanas išeis tik 1966 m.), rašytojas garsėjo tik kaip puikus dramaturgas, kurio pjesių teatrai ilgai nestato. Teigiama, kad Stalinas labai mėgo žiūrėti Dailės teatre „Turbinų dienas" apie baltagvardiečių galą, tačiau Bulgakovą nuolat griežtai reguliavo. Teisybės dėlei reikia paminėti (rusai tai dažniausiai nutyli), kad užspeistas nedarbo rašytojas visgi ryžosi rašyti ir parašė įsiteikiančią pjesę „Batumis" (1939 m.) apie Stalino jaunystę. Jelena Sergejevna apie tą rašymo procesą, džiugius pjesės skaitymus svečiams dažnai užsimena savo dienoraščiuose. Paradoksalu, bet Stalinui nepatiko „romantizuotas herojus" ir jis pjesei uždėjo veto, po kurio Bulgakovui labai paaštrėjo liga.
Jelena-Margarita, kaip jai buvo liepta, nevežė savojo Meistro į ligoninę, laikė jo ranką, užrašinėjo žodžius (Bulgakovas ir buvo įkalbėjęs ją rašyti tą dienoraštį). „Laimė – tai gulėti ilgai... namuose... mylimo žmogaus... girdėti jo balsą... štai ir viskas, daugiau nieko nereikia". Ant kapo Maskvos Novodevičės kapinėse pastatė nuo Gogolio kapo, statant jam naują paminklą, nuimtą akmenį, pramintą „Gogolio golgota".
Jelenos Bulgakovos dienoraštyje yra spausdinami ir jos gerokai vėliau sutvarkyti užrašai, laiškai, atpasakoti Mišos anekdotai ir tragikomiškos scenos, kurias jis suvaidindavo draugams.


Vertėja


 

Jelena ir Michailas Bulgakovai Kijeve 1934 m.Michailas Afanasjevičius, jau visai viskuo nusivylęs, sukūrė laišką Stalinui, kad štai matote kaip, rašau vis rašau pjeses, o jų nestato, nespausdina nieko, – žodžiu, trumpą laišką, labai aiškiai parašytą, o parašas: Jūsų Trampazlinas.
Stalinas gauna laišką, skaito.
Stalinas (Staliną Miša visada pamėgdžiodavo su gruzinišku akcentu). Kokie čia juokai?.. Tram-pa-zlinas... Nieko nesuprantu. Jagodą pakviesti.
Įeina Jagoda, atiduoda pagarbą.
Stalinas. Klausyk, Jagoda, kas gi čia? Žiūrėk – laiškas. Kažkoks rašytojas man rašo, o parašas „Jūsų Trampazlinas". Kas toks?
Jagoda. Negaliu žinoti.
Stalinas. Ką tai reiškia – negaliu? Tu kaip drįsti man šitaip atsakyti? Tu ir po žeme per tris aršinus viską turi matyti. Kad po pusvalandžio pasakytum, kas čia toks.
Jagoda. Klausau, jūsų didenybe. – Išeina, grįžta po pusvalandžio. – Jūsų didenybe, tai Bulgakovas.
Stalinas. Bulgakovas? Kodėl mano rašytojas rašo tokius laiškus? Tuoj pat jį čia atvežti.
Motocikletka važiuoja – dzzzz. Tiesiai į Furmanovo gatvę. Skambutis, ir mūsų bute pasirodo Žmogus.
Žmogus. Bulgakovas? Įsakyta jus nedelsiant pristatyti į Kremlių.
O Miša – su senom baltom drobinėm kelnėm, jos trumpos, nes nuo skalbimo susitraukė, suplyšusios šlepetės, pirštai styro, marškiniai per petį prairo, plaukai sušiaušti.
Bulgakovas. Tttt... Kur gi, kaip gi čia aš... aš netgi batų neturiu...
Žmogus. Įsakyta pristatyti taip, kaip yra.
Miša išsigandęs nusiauna šlepetes ir išvažiuoja su Žmogum.
Motocikletka – dzzzz ir jau Kremliuje. Miša įeina į salę, o ten sėdi Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, Kaganovičius, Mikojanas, Jagoda.
Miša sustojo prie durų, lenkiasi.
Stalinas. Kas čia dabar. Kodėl basas?
Bulgakovas (skėstelėdamas liūdnai rankomis). Tai kad... neturiu batų.
Stalinas. Mano rašytojas be batų? Nesąmonė. Jagoda, nusiauk, duok jam.
Jagoda nusitraukia aulinius, su pasišlykštėjimu kiša juos Mišai. Miša mėgina užsitraukti – nepatogu jam.
Bulgakovas. Netinka jie man...
Stalinas. Kokios tos tavo kojos, Jagoda, nesuprantu. Vorošilovai, nusiauk, gal taviškiai tiks.
Vorošilovas daro, kaip lieptas, bet jo batai per dideli Mišai.
Stalinas. Matai – dideli jam. Kokia ta tavo lopa. Intendantiška.
Vorošilovas krinta apalpęs.
Stalinas. Na jau, pajuokauti nevalia. Kaganovičiau, o tu ko sėdi, nematai, kad žmogus be batų?
Kaganovičius greitosiomis aunasi – irgi netinka.
Stalinas. Žinoma, argi gali rusui... Ak, tu... dink iš akių.
Kaganovičius alpsta.
Stalinas. Nieko, nieko, atsikels. Mikojanai... bet tavęs nėra ko ir prašyti, tavo koja kaip vištos.
Mikojanas susvyruoja.
Stalinas. Tik jau nesugalvok kristi. Molotovai, nagi.
Pagaliau Molotovo batais Miša apsiauna.
Stalinas. Štai taip. Gerai. Dabar pasakyk, kas tau atsitiko. Kodėl man tokį laišką parašei?
Bulgakovas. Na ką čia... Rašau, rašau pjeses ir jokio tolko... Ir dabar štai MCHATe guli pjesė, o jie nestato, pinigų nemoka...
Stalinas. Mat kaip. Tuoj, palauk. – Skambina telefonu. – Dailės teatras, taip? Stalinas kalba. Pakvieskite man Konstantiną Stanislavskį. (Pauzė.) Ką? Numirė? Kada? Dabar? (Mišai.) Supranti, numirė, kai jam pasakė.
Bulgakovas sunkiai atsidūsta.
Stalinas. Tai pakvieskite dar ką nors. Kas kalba? Jegorovas? Draugas Jegorovai, jūsų teatre guli rašytojo Bulgakovo pjesė... Aš, žinoma, nenoriu spausti, bet man atrodo, kad tai gera pjesė. Ką? Jums irgi taip atrodo? Ruošiatės ją statyti? O kada maždaug? – pridengęs ragelį ranka kreipiasi į Mišą, – kada tu nori?
Bulgakovas. Viešpatie, na, nors po kokių trijų metelių...
Stalinas. Ech, nemėgstu kištis į teatro reikalus, tačiau man atrodo... po trijų mėnesių... Ką? Po trijų savaičių? Gerai. O kiek galvojate jam užmokėti? – pridengęs ragelį, – tu kiek nori?
Bulgakovas. Ttt... taigi man... na, bent penkis šimtus rublelių.
Stalinas. Ajajai... Žinoma, drauge Jegorovai, aš nesu jūsų finansinių reikalų specialistas, bet man atrodo, kad už tokią pjesę reikia sumokėti tūkstančių penkiasdešimt... Ką? Šešiasdešimt? Na, gerai, mokėkite. – Mišai. – Na, matai, o tu sakei...

Po viso šito prasideda toks gyvenimas, kad Stalinas tiesiog negali gyventi be Mišos – vis kartu ir kartu. Bet vienąsyk Miša ateina ir sako:
Bulgakovas. Man reikia į Kijevą nuvažiuoti kokioms trims savaitėlėms.
Stalinas. Koks gi tu draugas? Kaip aš liksiu be tavęs?
Miša vis dėlto išvažiuoja. Stalinas vienatvėje liūdi.
Stalinas. Ech, Miko, Miko... Išvažiavo. Ką man daryti, tokia nykuma. Gal į teatrą nueiti. Štai Ždanovas vis rėkia – sovietinė muzika, sovietinė muzika... Reikės į operą nuvažiuoti.
Ima visus kviesti telefonu.
Stalinas. Vorošilovai, čia tu? Ką darai? Dirbi? Et, vis tiek iš tavo darbo jokios naudos. Na, na, nenukrisk ten. Užeik, į operą važiuosim. Budioną pasigriebk kartu.
Molotovai, ateik pas mane, į operą trauksim. Ką? Tu taip mikčioji, nieko nesuprantu. Ateik, sakau. Mikojaną pasiimk taip pat.
Kaganovičiau, mesk savo žydiškus darbelius, eime kartu į operą.
Ei, Jagoda, tu, žinoma, visų klauseisi, jau žinai, kad mes į operą važiuojam. Ruošk mašiną.
Sėda visi į mašiną. Paskutiniu momentu Stalinas prisimena:
Stalinas. Kaip čia mes svarbiausią specialistą Ždanovą užmiršom. Pasiųskit į Leningradą greičiausią lėktuvą.
Dzzz... Nusileidžia lėktuvėlis, iš jo išlipa Ždanovas.
Stalinas. Na, ir šustras tu. Nutarėm mes į operą nueiti, tu juk vis rėki – sovietinė muzika sužydėjo. Tai rodyk. Sėsk. Tau nėra kur atsisėsti? Gali man ant kelių –­ tu gi mažiukas.
Dzzz... Ir visi eina į Didžiojo teatro vyriausybinę ložę. O teatre jau žino, jau laukia, sąmyšis. Šostakovičius, nubalęs, atšuoliavo tuoj pat. Melikas su raudonu gvazdiku atlape ruošiasi diriguoti „Ledi Makbet". Visi susijaudinę, tačiau kažkaip maloniai, nes neseniai, kai Šeimininkas su svita buvo užsukęs klausytis „Tykiojo Dono", spektaklio kūrėjai buvo apdovanoti ordinais. Todėl dabar visi iš anksto krapšto skylutes kairėje švarko pusėje.

Jelena ir Michailas Bulgakovai. Paskutinė nuotrauka, 1940 m. vasaris
Vyriausybinėje ložėje jau susėdo. Melikas aistringai užsimoja batuta, uvertiūra prasideda. Jausdamas vadų žvilgsnius dirigentas šokčioja, skaldo orą savo lazdele, be garso dainuoja pritardamas orkestrui. Prakaitas nuo jo net laša. „Nieko, per pertrauką pasikeisiu marškinius", – mąsto ekstazėje. Po uvertiūros Melikas žvairuoja į ložę, laukdamas aplodismentų, – šišas, nieko.
Po pirmojo veiksmo – tas pats, jokių atgarsių. Priešais vyriausybinę – direkcijos ložėje – visi stovi ištiesę kaklus: direktorius Samosudas su rankšluosčiu ant kaklo, tirtantis Šostakovičius, nieko nesitikintis Jakovas Leontjevičius... Nieko, visiška tyla.
Spektaklis baigiasi. Apie skylutes niekas jau nė nesvajoja. Išlikti gyvam bent jau...
Uždanga, Stalinas atsistoja ir sako:
– Paprašyčiau visų likti. Eikime į avanložę, reikės pakalbėti.
Susirenka avanložėje.
Stalinas. Draugai, reikia kolegiško pasitarimo. Aš nemėgstu spausti, tačiau, mano galva, čia kakofonija ir jovalas, prašyčiau draugų išsakyti savo nuomones visiškai savarankiškai. Vorošilovai, tu pats vyriausias, tark ką nors apie šitą muziką?
Vorošilovas. Kad, didenybe, jovalas.
Stalinas. Sėsk šalia manęs, Klimai, sėsk. Na, o tu, Molotovai?
Molotovas. Jjjjjūsų didddenybe, tai kkkkkakofonija.
Stalinas. Na, gerai, gerai, nustok, supratau. Sėskis šalia Klimo. O ką apie visa tai galvoja mūsų sionistas?
Kaganovičius. Aš galvoju, kad čia kakofonija ir jovalas drauge.
Stalinas. Mikojano nė neklausiu, jis tik konservų dėžutes atidarinėti moka... Na, gerai jau, nekrisk tuoj pat. Budionai, o tu ką pasakysi?
Budionas (glostydamas ūsus). Iškirsti juos visus.
Stalinas. Na jau, koks tu karštas. Sėskis arčiau. Vadinasi, draugai, išsakėme nuomones, susitarėme, labai geras pasitarimas. Važiuojam namo.
Visi sėdasi į mašiną. Ždanovas, suglumęs, kad jo nuomonės nesiteiravo, maišosi visiems po kojomis, mėgina sėstis į seną vietą – Stalinui ant kelių.
Stalinas. Tu kur lendi? Iš proto išsikraustei? Jau kai į priekį važiavom, man kojas nusėdėjai. Sovietinė muzika... Sužydėjimas... Pėsčias pareisi.

Ryte laikraštyje „Pravda": „Jovalas muzikoje... kakofonija... kakofonija..."

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Versta iš: Дневник Елены Булгаковой. М: Издательство „Книжная палата", 1990

Draugai