Jovita Dikmonienė. Antika: karas verčia žmogų vystytis; vedybos – pilietinė pareiga!

Režisierius Povilas Makauskas spektaklyje „Trojietės“ (NKDT, Rūtos salė, sausio 18 d.), minimaliai įterpdamas šiuolaikinių tekstų (Margaret Atwood „Penelopiada“, Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ ir Nadios Murad „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija“), mėgina sukurti psichologiškai motyvuotus žmonių santykius karo metu.

Pirmoji spektaklio dalis pagrįsta Euripido „Ifigenija Aulidėje“, pastatyta 405 m. pr. Kr. Atėnuose. Tragedija atskleidžia Trojos karo priežastis ir savo vaiko paaukojimo dievybei temą (pastaroji buvo būdinga judėjų helėnistinei tradicijai). Šioje dalyje didžiulis išbandymas tenka achajų vadui Agamemnonui, kuris turi rinktis, ar vykdyti dievų valią ir žudyti dukrą, ar nepaklusti dievams ir pagal žmogiškus principus pasielgti teisingai, gailestingai.

Agamemnonas Euripido tragedijoje ir P. Makausko spektaklyje iš pradžių renkasi žmogiškąją gailestingumo pusę ir, pasiuntęs laišką-lentelę žmonai dėl tariamai numatytų Ifigenijos ir Achilo vestuvių, persigalvoja, nenori aukoti Ifigenijos ir siunčia naują lentelę, šią Menelajas atima nepalikdamas broliui galimybės atsitraukti nuo pareigos kariams ir deivei Artemidei (lentele tampa planšetinis kompiuteris, tai kelia šypseną, nes planšečių nevadiname lentelėmis).

Agamemnono ir Ifigenijos santykiai prieš aukojimą yra labai įtemti, tėvas stengiasi išsisukinėti, meluoti mylimai dukrai, neparodyti širdgėlos, neprasitarti apie aukojimą (aktoriui Sauliui Čiučeliui tai puikiai pavyksta). Faustos Semionovaitės Ifigenija, mano nuomone, elgiasi pernelyg vaikiškai. Spektaklyje ji panaši į dešimt­metę mergaitę. Euripido tragedijoje Agamemnono dukra daug brandesnė, ypač mirties akivaizdoje. Jos dvasios stiprybė įkvepia Achilą ir visus graikus kovoti. Tiesa, Euripidas iš pradžių aprašo kankinančią Ifigenijos dvasinę būseną prieš mirtį (net verčia suabejoti tokios aukos prasmingumu, Agamemnono intencijų dorumu), bet vėliau parodo staigų Ifigenijos pasikeitimą, kai mergina nusprendžia drąsiai priimti likimą. Literatūros tyrinėtojų ši scena dažnai lyginama su aprašymu Senajame Testamente, kai Abraomas aukoja Dievui sūnų Izaoką (Pr 22). P. Makausko spektaklyje Ifigenija nesiryžta mirti. Režisierius šioje vietoje pakeitė Euripido tekstą, todėl prieš pat savo aukojimą Ifigenija prašo taikos, o ekrane parodoma surišta, kankinama Klitemnestra. Šis taikos prašymas labai dera pacifistinei režisieriaus interpretacijai, tačiau iškelia žmogiškumą virš dieviškumo, verčia suabejoti Dievo teisumu.

„Trojietės“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
„Trojietės“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Antikos autoriams Trojos karas suteikė kelias galimybes karo prasmei apmąstyti. Viena vertus, karas atneša labai daug skausmo, kita vertus, konfliktas, o ne ramybė skatina žmogų vystytis, per karą žmogus gali atskleisti savo drąsą mirties akivaizdoje, kovoti už teisingumą, aukotis, garbingai priimti likimą. P. Makausko spektaklyje karas traktuojamas tik kaip akivaizdus blogis, o tokia traktuotė neišvengiamai šiame spektaklyje herojus skatina iškelti žmogiškumą virš dieviškumo ir suabejoti Dievo teisumu.

Antroji spektaklio dalis pagrįsta Euripido tragedija „Trojietės“, kurioje išplėtotos karo pasekmių, kaltininkų paieškų ir beprasmių aukų temos. Ši tragedija 415 m. pr. Kr. pirmą kartą buvo parodyta Atėnų publikai. Anglų klasikas Gilbertas Murray’us (pagal jo vertimą 1905 m. „Trojietės“ pastatytos Londono Royal Court teatre) rėmėsi Tukididu (5. 116) ir pasiūlė pacifistiškai interpretuoti šią dramą teigdamas, kad Euripidas ją sukūrė kaip protestą ir sugėdinimą atėniečiams, kurie, užėmę Melo salą, išžudė visus vyrus, o moteris ir vaikus pavertė vergais. 1905 m. „Trojiečių“ pastatymas buvo nukreiptas prieš britų koncentracijos stovyklas būrų moterims ir vaikams Pietų Afrikoje. G. Murray’aus interpretacija priimta (nors ne visų klasikų) palankiai ir po Pirmojo pasaulinio karo įkvėpė daug naujų pastatymų.

P. Makausko „Trojietėse“ pacifizmo idėja vėlgi ryškinama. Karo aukų moterų kančios – siaubingos. Jos kelia kumuliacinį efektą: Hekabės artimųjų netektis ir nuolatinis pažeminimas; Kasandros beprotiškas „džiaugsmas“, sužinojus, kad ji bus Agamemnono meilužė; Elenos kova dėl savo gyvybės; Andromachės pavertimas Neoptolemo belaisve ir jos sūnaus nužudymas... Maža to, dar pridedamos dvi šiuolaikinių merginų istorijos. Kulminacija (ir pabaiga) – Hektoro ir Andromachės kūdikio, numesto nuo Trojos bokšto, laidojimas.

Antroje spektaklio dalyje, be pokalbių karo tema, trys trojietės (Elena, Hekabė ir Andromachė) aptaria, kokios turėtų būti doros žmonos pareigos. Apie jas užsimena ir Klitemnestra Euripido „Ifigenijoje Aulidėje“, tačiau jos žodžių P. Makauskas pirmoje spektaklio dalyje atsisakė.

V a. pr. Kr. atėniečiams vedybos buvo pilietinė pareiga, teisėtų vaikų gimimas, jų išlaikymas ir auklėjimas. Vyrai malonumo ieškodavo heterų aplinkoje, kasdienius kūno poreikius tenkino su meilužėmis. Žmonos dorybe laikyta jos ištikimybė, nebylus paklusimas sutuoktiniui ir sąžiningas rūpinimasis namų ūkiu („Kalba prieš Neairą“, 59. 122). Euripidas daugumoje tragedijų vaizduoja būtent tokią idealią žmoną (nors jo tragedijose netrūksta ir neištikimų, kerštingų žmonų).

Euripido tragedijose tik sutuoktinis galėdavo priimti sprendimą, už ko išleisti savo dukterį, jos nuomonės tėvas neklausdavo. Tokia situacija vaizduojama pirmoje spektaklio dalyje, kai Klitemnestra ir Ifigenija, atvykusios į vestuves, nežino, kas būsimasis jaunikis. Tai buvo įprasta Atėnuose, nes jaunikiai ir jaunosios vertindavo santuokoje sutuoktinio objektyviąsias savybes. Euripidas „Trojietėse“ rašo, kad vyrams buvo svarbi žmonos kilmė, dorumas, o žmonos vertindavo vyro aukštą kilmę, išmintį, turtą ir narsumą (674). Jei žmona pati išsirinkdavo sutuoktinį vadovaudamasi meile, tokios vedybos (Euripido tragedijose „Medėja“, „Trojietės“, „Hipolitas“) baigdavosi tragiškai. Spektaklyje apie tai kalba Hekabė. Ji kaltina Eleną ir priekaištauja, kad ši, pamačiusi Pario turtą ir grožį, iš karto įsimylėjo, nepaisė doros, paliko pirmąjį vyrą, sukėlė Trojos karą.

Euripidas „Trojietėse“ ištikimybę vyrui iškelia kaip didžiausią žmonos vertybę. Poetas idealizuoja Andromachę, sakančią, kad dora žmona turi niekur neiti iš vyro namų, neklausyti tuščių kalbų, kukliai tylėti vyro akivaizdoje, mokėti jam nusileisti (643–657). Šiuos žodžius Martyna Gedvilaitė ištaria nusiminusi, nejausdama savo stiprybės ir orumo, nors, mano nuomone, Andromachė čia nesiskundžia žmonos pareigomis, didžiuojasi savimi, sugebėjusia Hektorui būti gera žmona. Andromachė niekina moteris, kurios, užmiršusios pirmąjį vyrą, myli naują sutuoktinį (aliuzija į Eleną).

Euripido tragedijose ir apskritai visoje graikų tragedijoje vengta vaizduoti intymius sutuoktinių jausmus, kadangi jie savaime suprantami. Nei žodžiais, nei veiksmais jokie Euripido tragedijų sutuoktiniai, rodydami vienas kitam meilę, neperžengia etinių ribų. Netgi Euripido „Elenoje“ sutuoktiniai (Elena ir Menelajas), susitikę po 17 išsiskyrimo metų ir atpažinę vienas kitą, tik apsikabina sakydami, kad jaučia malonumą ir džiaugsmą. Šioje tragedijoje Euripidas išaukština kitą žmonos pareigą – jos rūpestį vaikais.

P. Makausko spektaklyje Elenos elgesys su vyru Menelajumi parodomas per seksualumo prizmę. Eglės Grigaliūnaitės Elena scenoje nerimastingai rūko, geria tiesiai iš butelio, įžūliai bando sugundyti ir taip lengvai sugundomą Menelają (akt. Gytis Laskovas), kuris į pirmą susitikimą su neištikima žmona ateina rankoje laikydamas ryškiai raudoną rožę ir šampano butelį. Vėliau ekrane rodoma, kaip Elena aistringai gundo, bučiuoja ir svaigina sutuoktinį. Tai šiuolaikinis požiūris į instinktams atsidavusius vyrą ir moterį. Spektaklyje tik Trojos karalienė Hekabė (akt. Vilija Grigaitytė) vizualiai išlaiko aukštą padėtį užimančiai moteriai būdingą orumą.

Fiziniu artumu grįstas ir Klitemnestros vaidmuo spektaklyje. Susitikusi savo vyrą Agamemnoną, ji stengiasi jėga pabučiuoti jį į lūpas, spausti prie sienos. Euripido tragedijoje „Ifigenija Aulidėje“ Klitemnestra, pirmą kartą pamačiusi Mikėnų karalių, kreipiasi į jį pagarbiai ir nuolankiai: „O Agamemnone, valdove ir taurus / man vyre, mes jau čia, kaip mudviem įsakei!“ (633–4) Ji prisipažįsta, kad sunku būti gera žmona, nes turi atiduoti vyrui daug dvasinių jėgų, visada grįžtantį pasveikinti, išeinantį išlydėti, palaiminti, suvaldyti savo jausmus (1157–1161). Sužinojusi, kad Agamemnonas aukos jų dukterį dėl karo šlovės, valdovė priekaištauja sutuoktiniui, jog po tokios aukos nesugebės jo laiminti, apsaugoti nuo mirties ir norės keršyti (aliuzija į Aischilo „Agamemnoną“). Tačiau šių žodžių spektaklyje režisierius atsisako.

Taigi P. Makauskas „Trojietėse“ per Euripido tekstus atskleidžia jau ne senovės atėniečių sutuoktinių santykius, bet šiuolaikinius, filmuose ar žiniasklaidoje propaguojamus, išryškinančius seksualumą, malonumą, agresyvumą. Spektaklis tarsi atspindi mūsų kultūrą, kur žmogiškumas iškeliamas virš dieviškumo, žmogus bijo ir nemoka spręsti konfliktų, tiki, kad žmona vien fiziniu grožiu, o ne dvasios stiprybe gali padaryti vyrą laimingą.

Draugai