Aristofanas. Paukščiai. Iš sen. graikų k. vertė J. Dumčius. – Vilnius: Klasikų asociacija, 2013.

2013 metų pabaigoje sulaukėme puikios Aristofano „Paukščių" publikacijos, kurią parengė Klasikų asociacija ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojai. Aristofano „Paukščiai" – utopinė komedija, pastatyta 414 m. pr. Kr. pavasarį Atėnuose. Nors Aristofanas čia šaiposi iš V a. pr. Kr. atėniečių įsitikinimų, religijos, senųjų graikų poetų kūrybos, Atėnų teismų, politikų, įskundėjų, sofistų, pjesė iki šiol jaudina, žavi, intriguoja, stebina, nes nusitaiko į chronišką žmogaus ligą – meilę valdžiai. Šis kūrinys išlieka aktualus ir, be abejo, turėtų sužavėti ne vieną lietuviško Aristofano „Paukščių" leidinio skaitytoją.

Iš išlikusių vienuolikos Aristofano komedijų į lietuvių kalbą jau buvo išverstos ir publikuotos keturios: „Varlės" (vert. Antanas Dambrauskas), „Debesys" (vert. Jonas Dumčius), „Taika" (vert. Sigitas Narbutas), „Plutas" (vert. A. Dambrauskas) (Antikinės komedijos: Aris­tofanas, Menandras, Plautas, Terencijus. – Vilnius: Vaga, 1989). Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje saugoma ir J. Dumčiaus versta, bet nepublikuota Aristofano komedija „Raiteliai". Kelios Aristofano komedijos buvo pastatytos Lietuvos dramos teatruose: „Debesys" Kauno valstybiniame dramos teatre 2004 metais (režisierius Albertas Vidžiūnas), „Lisistratė" Kauno kameriniame teatre 2008 metais (režisierius Stanislovas Rubinovas, vertė Neringa Lūžienė), „Paukš­čiai" Vilniaus mažajame teatre, Tarptautiniame festivalyje „Tylos!" 2013 metais (režisierius Michailas Milkis).

Aristofano „Paukščių" pagrindinis personažas – atėnietis Peisetairas, kuris su draugu Euelpidu palieka Atėnus ir ieško ramesnės vietos gyventi, kur nebūtų teismų ir nereikėtų grąžinti skolų. Sekdami varnos ir kuosos rodomais ženklais, jie ieško Tūtlio – paukščių karaliaus. Pasiklydusius draugus netikėtai užpuola Tūtlio tarnas, kaltindamas juos paukš­čių medžiokle. Peisetairas mikliai išsisuka, sakydamas, kad jis nori tarnauti Tūtliui, ir pasiūlo idėją –­­ įkurti naują miestą bei paukščiams iš žmonių atsiimti prarastą valdžią. Paukš­čiams šis planas patinka. Jie patiki, kad jų paskirtis – valdyti pasaulį, ir imasi statyti miestą tarp žemės ir dangaus – Debesų Gegutmiestį. Peisetairas tampa naujo miesto valdovu. Paukščiai perima dūmus, kylančius iš žemės gyventojų aukojimų, ir įkalba žmones, kad šie laikytų paukščius naujaisiais dievais. Į naują miestą nuolat atvyksta žmonės. Išsigandę dievai siunčia į Debesų Gegutmiestį pasiuntinybę tartis. Peisetairas su dievais sudaro taikos sutartį, išsireikalavęs už tai sau į žmonas Dzeuso dievišką valdžios simbolį – Valdžią.

Aristofano „Paukščių" lietuvišką leidimą sudaro kelios dalys: graikiška kūrinio redakcija, kurią parengė Paulius Garbačiauskas, lietuviškas Jono Dumčiaus vertimas, Vytauto Ališausko įvadinis straipsnis, Audronės Kudulytės-Kairienės komentarai, bibliografija ir vardų rodyklė, kurią sudarė Gintaras Dautartas.

Graikiškas „Paukščių" tekstas P. Gar­bačiausko sutvarkytas labai kruopščiai ir profesionaliai. 239 p. teigiama, kad J. Dumčius nenurodė, kuriuo leidiniu rėmėsi, versdamas Aristofano „Paukš­čius". Todėl J. Dumčiaus vertimas šios knygos leidėjų buvo lyginamas su įvairiomis graikiško teksto redakcijomis, bet nebuvo rasta ta vienintelė, kuria buvo rėmęsis vertėjas. Tačiau lieka neaišku, kokiam rankraščiui ar redakcijai yra artimas šis Aristofano „Paukščių" graikiškas tekstas.

Skaitant pjesę, stebina, kad Aristofanas komedijoje išvardija tokį didelį, įvairių rūšių paukščių būrį. Susidaro įspūdis, kad čia paminėta daugiau nei 100 paukščių pavadinimų. J. Dumčius ne visas paukščių rūšis tiks­liai išvertė į lietuvių kalbą. Netikslumų yra 302–304 eilutėse. Tačiau kai kurių paukščių pavadinimai iki šiol nėra tiksliai išverčiami. 273 eilutėje pateiktas pažodinis „φοινικόπτερος" vertimas „raudonplunksnis" vietoj tikslesnio pavadinimo „flamingas". 299 eilutėje žodis „κηρύλος" išverstas „kerilas", tačiau lietuviškas šio paukščio pavadinimas –­ „tulžys". Neaišku, kas geriau, ar vertime palikti neišverstą „kerilo" pavadinimą, ar išversti „tulžys", o gal geriau versti „kirpėjas"? Kaip pastebi A. Kudulytė-Kairienė, graikiškame tekste komišką efektą sukelia žodžių panašumas: paukščio pavadinimas ὁ κηρύλος skamba panašiai kaip ὁ κειρύλος („kirpėjas") (301 p.). Vertime tarmiškai, tarsi iš 19 a. raštų skamba paukščių vado Tūtlio vardas. Dabar yra priimtinas „kukučio" pavadinimas. Šių paukščių būrys, šeima ir rūšis yra vadinama „kukučio" vardu. Vertime yra pasitaikęs ir galūnės trumpinimas –dams (89 eil. Ar tu parvirsdams varnos nepaleidai? Ką?), kuris irgi yra taisytinas. Kita vertus, šie keli netikslumai nesumenkina puikaus J. Dumčiaus vertimo. Jis skamba gražiai ir šiuolaikiškai, galėtų būti pritaikytas teatro scenai.

Įdomus, analitinis Vytauto Ališausko įvadinis straipsnis. Čia prasprūdo tik vienas netikslumas. Rašoma, kad Aristofano „Paukščiai" –­ „ilgiausia iki šiol išlikusi Antikos pjesė..." (ix p.). Iš tiesų už Aristofano „Paukščius" (1765 eil.) šiek tiek ilgesnė yra Sofoklio tragedija „Oidipas Kolone" (1779 eil.). Straipsnyje pasigedau platesnės interpretacijų apžvalgos, skirtos Peisetairo kaip Alkibiado alegoriniam aiškinimui. Tiesa, autorius trumpai užsimena apie Michaelo Vickerso alegorines Alkibiado – Peisetairo interpretacijas (xi p.). Alkibiadas buvo filokratas ir apkaltintas tiranijos siekiu 415 m. pr. Kr. Todėl kyla klausimas, ar Aristofanas neparodijuoja „Paukščiuose" (414 m. pr. Kr.) Alkibiado, tapusio Graikijoje centrine politine figūra 415–414 m. pr. Kr.? Kita vertus, Vytautas Ališauskas pasirenka išmintingesnį ir teisingesnį kelią – filosofinę pjesės interpretaciją, sutelkdamas dėmesį į pamatines graikiško mąstymo sąvokas (physis, nomos, dynamis) (xi p.) ir pakylėdamas Aristofano kūrinio interpretaciją į universalesnį lygmenį. Straipsnyje aptariamos skirtingos įvairių mokslininkų publikacijos, neišskiriant tik vienos kaip neginčijamos ir teisingos.

Norėčiau pagirti ir Audronės Kudulytės-Kairienės komentarus. Kol kas nė viena antikinė pjesė nėra lietuvių kalba komentuota taip išsamiai. Anksčiau publikuotos antikinės tragedijos ir komedijos sulaukdavo daug menkesnių komentarų. Vidutiniškai 1200–1500 eilučių pjesė –­ 2–6 puslapiai komentarų. Pavyzdžiui, Aristofano „Debesys" (1510 eil.) – 4 puslapiai komentarų, šioje Aristofano „Paukščių" (1765 eil.) publikacijoje –­ 156 puslapiai. A. Kudulytės-Kairienės komentarai puikiai atskleidžia kultūrinį, istorinį, mitologinį sluoksnį, aiškinamos eilutės paremiamos tiksliomis graikų autorių kūrinių nuorodomis. Tai rodo platų ir gilų autorės graikų literatūros išmanymą.

Skaitydama komentarus, norėjau rasti atsakymų į dar kelis klausimus. Pavyzdžiui, įdomu, kodėl Terėjas (Tūtlys) vaizduojamas Aristofano komedijoje laimingai vedęs Proknę (Lakštingalą). Komentaruose apie tai nesvarstoma, tik pateikiamas mitas, kad Terėjas išprievartavo savo žmonos seserį Filomelą. Keršydama už išdavystę jo žmona Proknė nužudė savo sūnų ir jo mėsa pavaišino vyrą. Vėliau visi trys dievų buvo paversti paukščiais (240 p.).

Taip pat ieškojau, bet neradau atsakymo į klausimą, dėl ko Aristofanas pavadino naują miestą „Debesų Gegutmiesčiu". Kodėl miesto pavadinimo dalį sudaro žodis „debesys", komentaruose (822–823 eil.) puikiai paaiškinta. Šis žodis asocijuojasi su kita Aristofano komedija „Debesys", kur yra pateikiama daug aliuzijų į sofistų, demagogų plepalus, netikrą, tuščią, kintantį dalyką, galintį virsti kuo tik nori. Pavyzdžiui, „Debesyse" Sokratas sako Strepsiadui, kai debesys pamato nedorą žmogų, jie virsta to žmogaus aistros simboliu: pamatę godišių, virsta vilku, pastebėję bailį –­ virsta stirna etc. (348–355 eil.). Tačiau lieka neaišku, kaip reikėtų suprasti žodžio „Gegutmiestis" reikšmę? Gegutės vaikas gegužiukas yra svetimo lizdo grobėjas, išmetantis parazituojamo paukščio kiaušinius ir paukščiukus. Gegutės ar gegužiuko miestas šioje komedijoje yra Peisetairo miestas, kurio pavadinimą jis ir pasiūlo paukščiams. V. Ališauskas Peisetairo vardą aiškina kaip „draugų įtikintojas", taip pat sieja tuos „draugus" su atėniečių oligarchiniu politiniu klubu (xix p.).

Jei Peisetairą lygintume su Alkibiadu, rastume panašumų. Alkibiadas užaugo ne savo tėvo, bet Perik­lio namuose, kur jį labai lepino. Alkibiado mokytojas buvo Sokratas, nepalaikantis demokratinio valdymo, bet tikėjęs, kad valdžia turi priklausyti geriausiems vyrams. Tokios Sokrato kalbos, galima spėti, paskatino Alkibiadą save laikyti tuo išrinktuoju, geriausiu, kuris turi valdyti kitus. Peloponeso karo metu Alkibiadas atė­niečius įtikino surengti ekspediciją į Siciliją ir užimti naują miestą – Sirakūzus, vėliau perbėgo pas spartiečius ir juos įtikino stiprinti Dekalėjos sienas kovai prieš atėniečius.

Įdomu, kaip Aristofanas vertino savo pjesės pagrindinį personažą Peisetairą? Nė vienas šios komedijos veikėjas Peisetairo nekritikuoja, tačiau, be abejonės, jis kelia dviprasmiškus jausmus, ypač po to, kai šaltakraujiškai nužudo jo „demokratijai" nepaklususius paukščius.

Skaitant Aristofano pjesę, atmintyje iškyla du šiuolaikiniai kūriniai: Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo" pagal Keno Kesey'o romaną ir stalinistinio režimo alegorija – George'o Orwello „Gyvulių ūkis". Didžioji Sesuo iš „Skrydžio virš gegutės lizdo" uoliai rūpinasi savo pacientais, tačiau pritaiko lobotomiją tam, kuris yra sveikas, nes jis per daug mąsto, nori laisvės ir gali suardyti jos sukurtą sistemą. Paršas Napoleonas iš „Gyvulių ūkio" skelbia, kad visi gyvuliai lygūs, tačiau save laikydamas lygesniu už kitus, baudžia kitaminčius represijomis. Aristofano „Paukščiai" greičiausiai nepadarė šiems kūriniams įtakos, tačiau dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad niekas nesikeičia – kiekvienas amžius turi savo Peisetairą, valdantį Debesų Gegutmiestį.