Jovita Dikmonienė. Tuminas karalius

Į Vilnių iš Maskvos atvežtas Rimo Tumino „Edipas karalius“ (J. Vachtangovo teatras) paliko dvejopą įspūdį. Spektaklis sužavėjo grakščia aktorių vaidyba, apgalvota antikinės dramos interpretacija, nuostabia Fausto Latėno ir Theodorio Abazio muzika, bet pats režisierius nuvylė pasisakymais spaudoje. Liko įspūdis, kad „Edipas karalius“ – tai dar ir kūrinys apie talentingą menininką, išdidų lyderį, atsiskyrusį nuo savo tautos. Kyla net mintis, kad aklasis Edipas, – siekęs šlovės, įtikėjęs savo nepaprastu protu ir teisumu, – yra pats režisierius.

„Edipas karalius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šis „Edipo karaliaus“ pastatymas man priminė ir prieš 20 metų matytą R. Tumino „Edipą karalių“. Lankiau Irenos Veisaitės teatrologijos kursą, kurį ji skaitė VU Filologijos fakultete. Profesorė R. Tuminą buvo pasikvietusi į paskaitas. Režisierius mums, studentams, pasakojo, kaip ieško naujų teat­ro formų, nori, kad jo teatre aktoriai vaidintų taip, kad ne patys jaudintųsi ir per jų veidus tekėtų prakaitas po sunkių išgyvenimų, bet kad žiūrovai jaustų stiprias emocijas. Tuo metu spektakliai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“ mane jaudino ir buvo brangūs.

Anksčiau antikinės tragedijos lietuvių režisieriams nebuvo artimos ir jų pastatymai nebuvo stiprūs. Dažnai antika nugalėdavo spektaklį. Kiek galima spręsti iš recenzijų, nesulaukė didžiulio pasisekimo nei Boriso Dauguviečio „Oidipas Kolone“ (1939), nei Juozo Miltinio „Edipas karalius“ (1977), nei Irenos Kriauzaitės „Elektra“ (1993), nei Lino Marijaus Zaikausko „Medėja“ (1994). Tik Anželikai Cholinai pavyko baletas „Medėja“ (1996) LNOBT – ji už choreografiją gavo Šv. Kristoforo apdovanojimą.

R. Tuminas pirmą kartą „Edipą karalių“ parodė 1998 m. gruodžio 19 d. LNDT. Tuomet man atrodė, kad vis dėlto antikinė drama, besirungdama su vaizdu, nugalėjo spektaklį. Kita vertus, buvau studentė ir mano supratimas, koks turi būti spektaklis pagal antikinę tragediją, buvo paremtas tik žiniomis iš knygų ir muziejų. Maniau, kad labai laisvai interpretuoti antikinio teksto negalima, nevalia į tragediją žvelgti kaip į komediją su bufonados elementais. Tačiau teatro kritikai gana palankiai įvertino kitonišką traktuotę.

Režisierius prieš 20 metų programėlėje rašė: „Tai juokinga, šmaikšti, gera drama. Kai sunku buvo išreikšti tragediją, Sofoklis įvedė bufonadines, humoristines scenas. Tragedija galima laikyti vieną esminį dalyką: žmogus yra vienišas. Tai lyg prakeikimas. Globalinės, visuomeninės tragedijos nėra.“ Su tokia mintimi buvo sunku sutikti. Juk Sofoklis tiesmukai neįvedė jokių humoristinių scenų į šią tragediją. „Edipe“ nebuvo keliamas vienatvės klausimas, nebent mes vienatvę suprastume kaip nutolimą nuo Dievo. Sofok­lis buvo ne tik dramaturgas, bet ir politikas, iždininkas, vyriausiasis karo vadas (441–440 m. pr. Kr.), dievo Heraklio šventikas, savo namuose garbino medicinos dievą Asklepiją, draugavo su Perikliu, bend­ravo su Atėnų polio lyderiais ir matė jų problemas, kurias ir išryškino tragedijoje: lyderio puikybę, jo reakciją, kai staiga pasikeičia situacija ir reikia greitai priimti sprendimus, savo klaidų nematymą, nenorą paklusti dievams ir Lemčiai. Sofoklio „Edipe karaliuje“ paliečiama ir moralinio susiteršimo (gr. miasma) problema. Graikiškame tekste Sofoklis karalių Edipą vadina žodžiu turannos, o ne basileus. Atėnų lyderiai didžiavosi, kad proto galia tapo lyderiais, buvo išrinkti demokratiškai, o ne pagal paveldėjimo teisę, kokią turėjo basileus. Sofoklio Edipas tragedijos pabaigoje suvokia, kad jam nepavyko išvengti basileus likimo, jis tik pats manė, kad yra išskirtinis, protingas, išrinktas piliečių valdovu (turannos) dėl savo proto galių, bet po atpažinimo suvokė, kad yra iš tos pačios, prakeiktos karaliaus (basileus) šeimos, kad nėra protingesnis, įžvalgesnis, sumanesnis už kitus.

Aišku, R. Tuminas 1998 m. spektaklyje atskleidė savo pasaulėvaizdį – tai, kaip jis mato tragediją išgyvenantį žmogų. Režisierius su scenografu Adomu Jacovskiu buvo išpuošęs sceną žaismingomis detalėmis: linksmais choristo paskraidymais virš scenos, primenančiais deus ex machina, sulėtintai šokamomis piemenų muštynėmis. Tėbiečių senių chorą sudarė tik trys personažai: milžinas, kvailelis ir neūžauga. Šiame spektaklyje buvo daug eklektikos: keista gyvatė, išvingiuojanti iš šulinio; Edipo (Algirdas Dainavičius / Algirdas Latėnas) atnešamos kraujuojančios kepenys, primenančios žynių būrimo meną; Jokastei (Aldona Janušauskaitė / Eglė Mikulionytė) prikabinti sfingės sparnai; didžiulis vamzdis, simbolizuojantis neišvengiamai artėjantį likimą... Kritikė Rasa Vasinauskaitė tiksliai pastebėjo, kad šių detalių gausybėje pražuvo Edipo kančia: „Viskas čia svarbu ir niekas nesvarbu“ („Ne mums Edipą apverkti“, „7md“, 1998-12-25).

Dabartinis R. Tumino „Edipas karalius“ – jau ne komedija, ne pasišaipymas iš graikų tragedijos. Tiesa, liko vamzdis, sfingės sparnai, didžiulės piemenų lazdos. Tačiau šiame spektaklyje jau nėra jokios eklektikos, viskas gryna, įtaigu, stipru. Pirmiausia, sužavi Viktoro Dobronravovo Edipas, jo laikysena, dikcija, ritmika. Maniau, Edipas pirmoje scenoje valdžią parodys rėkdamas, šaudydamas žodžius iš patrankos, teigs, kad tuoj sutvarkys ir išspręs Tėbuose kilusias problemas (taip dažnai lyderius vaidina lietuvių aktoriai). Tačiau aktorius, apsivilkęs puošniu baltu kostiumu, į sceną išeina lėtai, kalba išdidžiai, aiškiai, garsiai, pabrėždamas ir ištęsdamas kiekvieną žodį. Toks tempas suteikė įtampos ir sukūrė įspūdį, kad atėjo didis žmogus – valdovas, karalius, caras. Atrodo, tokia minimali vaidyba, o poveikis – labai stiprus. Toliau aktorius lanksčiai vis keičia intonacijas. Kai Teiresijas Edipui atskleidžia pranašystę, kad jis yra tėvažudys, vedęs motiną, su ja susilaukęs vaikų, valdovas suklumpa, griebiasi už čiurnos, vaikšto po sceną tarsi gavęs gyvatės kirtį ar prisiminęs žaizdas, kurias jam, kūdikiui, paliko tėvai. V. Dobronravovas, pradžioje kėlęs siaubą savo tarnams ir Kreontui, vėliau perteikia švelnaus, minkšto tarsi vaškas sutuoktinio charakterį – vaidina žmogų, kuris priėmė Likimo valią ir pripažino savo kaltę.

Paskutinėje scenoje po akių išsidūrimo V. Dobronravovas lieka ramus, aktoriaus veidas, kaip įprasta šioje scenoje, nėra išdažytas kraujo spalva. Estetika subtili, kančia prasminga. Neaišku, ar Edipas tiki, ar netiki – jis išdidus, nors kartu ir nuolankus, pripažįsta savo kaltę, bet lieka nesugniuždytas.

Gerai pabrėžiamas Jokastės (Liudmila Maksakova) bedieviškumas, kai ji abejingai svarsto: tai kam aš dievams aukoju, vis tiek neišsipildė jų pranašystė... Įsimena Edipo dukterų skausmas – jos verkia taip, tarsi skausmas joms būtų atėmęs balsą. Nuostabus graikų aktorių choras, dainuojantis graikiškai ir sukuriantis antikinio teatro įspūdį.


Iš 3655 žurnalo (2018-04-15 13:28:21)
Draugai