Julijus Lozoraitis. Proceso dalyvio samprotavimai (III)

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pabaiga


Mantra Nr. 4. Dievinu scenoje dekoraciją, kuri stovi kampu į žiūrovus. Mat laikas teatre visuomet srūva iš kairės į dešinę. Personažai, jeigu kažkur iškeliauja – tiesiogine prasme ar metaforiškai – visuomet juda į kairę, t. y. prieš laiko srovę. O kuomet dekoracija būna pastatyta kampu į žiūrovų salę, tie laiko ir metaforų skersvėjai „pučia“ tiesiai publikai į veidus ir į jų sielas ir veikia hipnotizuojančiai tarsi nukreipto ginklo vamzdis. Stebėtojo poza išsidrėbęs žiūrovo kėdėje čia neištversi, tenka darbuotis – mąstyti, dalyvauti, reaguoti... (Iš rengiamos scenografų darbo su režisieriais metodinės instrukcijos.)

Argentinietės režisierės Lolos Arias spektaklis „Minų laukas“, pagrindinė šių metų festivalio „Sirenos“ užsienio programos puošmena, gerąja prasme pribloškė. Be abejo, tai subjektyvu, ir apibrėžia tik pavienį žiūrovą iš tokios skirtingos žiūrovų minios.

 

„Minų laukas“
„Minų laukas“

 

„Menų spaustuvės“ scenoje – dekoracija kampu į žiūrovus. Akinančiai balta prizmė-narvas, veikianti ir kaip televizijos ar fotografijos studija, ir kaip vaidybos aikštelė, ir kaip ekranas. Visa kita – vaidintojai, muzikiniai instrumentai ir visi kiti daiktai – tūno už aikštelės ribų. Režisūriškai tvirtai sukaltas televizinio šou žanro reginys, kurio tema – Argentinos ir Didžiosios Britanijos trumpas karas dėl Folklandų salų.

Spektaklyje dalyvauja realūs šeši to karo dalyviai, buvę kareiviai, po tris iš kariavusios šalies. Jie yra veteranai: psichologas, neįgaliųjų slaugytojas, apsaugos darbuotojas, advokatas, muzikantas, sportininkas. Pastaruoju metu visi tapę aktoriais: daugiau nei trejus metus su šiuo spektakliu gastroliuoja po pasaulio teatrų festivalius ir vaidina patys save.

Šiuolaikinio teatro kalba toks spektaklio kūrimo būdas vadinamas storytelling, ir čia autoriaus bus kiek nukrypta į šalį. Mat, prieš ketverius metus Vilniuje viešėjo garsus Maskvos „Teatr Doc“ įkūrėjas ir režisierius, a. a. Michailas Ugarovas. Jis itin vaisingai eksperimentavo su mūsų Rusų dramos aktoriais pagal „verbatim“ teatro metodiką.

Pagrindinis šios metodikos elementas yra interviu: aktoriai kalbasi ir tų pokalbių pagrindu vaidina tą kitą partnerį. Paaiškėja du svarbūs dalykai: a) mes visiškai nepažįstame tų žmonių, kuriuos manome pažįstą ir b) teatro aktorius negali vaidinti pats savęs. Kitą, šalia stovintį kolegą – prašau, o savęs – ne. Jeigu aktorius Jonas Jonauskas išeina į sceną ir sako: „Aš esu Jonas Jonauskas“, tai nuo to momento scenoje prasideda visiška netiesa. Nes tai jau nėra Jonas Jonauskas, bet „Jono Jonausko personažas“, t. y. kūryba. Suvaidinti, savaime suprantama, įmanoma, bet tai jau bus apsimetinėjimas.

Bet spektaklis „Minų laukas“ šia teoriją pavertė niekais. Prisipažinsiu, spektaklio spaudos konferencijoje teko akylai tyrinėti atlikėjus ir paskui dar kruopščiai tendencingai guglinti tik vienu tikslu: norėjau įsitikinti – tai ne tikri personažai, o juos vaidinantys aktoriai. Bet nieko nepavyko rasti ir teko įsitikinti: personažai yra tikri.

Spektaklis „Minų laukas“ priskirtinas prie „literatūriškos režisūros“ krypties (žr. „Proceso dalyvio samprotavimai (II)“). Jo konstrukcijos principai priminė Kurto Vonneguto romaną „Skerdykla numeris penki“, irgi suskirstytą į trumpas žanrines noveles. Sujungęs jas į vientisą romano mozaiką rašytojas sukūrė epinį kosminio masto katastrofos – Drezdeno miesto subombardavimo per Antrąjį pasaulinį karą – paveikslą. Spektaklis „Minų laukas“ taip pat sumontuotas iš epizodų, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą, rodomą ekrane. Tai pasakojimai, anekdotai, iliustracijos, istoriniai intarpai, intermedijos ir t. t. Ir labai daug televizinio tipo pokalbių, kuriuose atlikėjai vieni kitus kalbina, pasakoja vis apie tą patį karą, kaip jie ten pateko, kas jiems paskui nutiko. Šios mozaikos turinys irgi aiškus: sudaryti žiūrovams kuo tikslesnį ir kuo įtaigesnį įspūdį, kokia žiauri, niekinga ir beprasmiška avantiūra buvo Folklandų karas, pražudęs ir sužalojęs tūkstančius jaunuolių Argentinoje ir JK vien dėl vienadienių politikų ambicijų. Privertęs vaikinus, gyvenusius bendrame civilizuotame pasaulyje ir svajojusius kartu groti roką šaunioje roko grupėje, žudyti vieni kitus.

Visi spektaklio atlikėjai puikai atrodo, nes gauna iš savo vyriausybių veterano statusą atitinkančias orias pensijas ir gali sau leisti kelerius metus repetuoti ir gastroliuoti po pasaulį, vaidinti pačius save spektak­lyje „Minų laukas“. Manau, panašiai suburti, pavyzdžiui, Afganistano karo veteranus rusus ir afganų sukilėlius, ukrainiečius kareivius ir Donecko separatistus arba (itin teorinė prielaida) mūsų pokario stribus ir partizanus, vargu ar pavyktų... Matyt, savotiškas buvo tas Folklandų karas, kad jo priešai vėl tampa draugais...

Kitas dalykas, sukėlęs emocijų ir minčių, tai suvokimas, kad visi amžininkai, priklausantys Folklando veteranų „amžiaus grupei“ visame pasaulyje, ir mūsų krašte tai pat, – visi irgi patyrė savuosius folklandus, savo „lomkes“, šoką ir lūžį. Ir paaiškėja, kad ne veltui buvo ir sovietmečiu draustas, persekiotas rokas, ir ilgi plaukai, kuriuos prievarta kirpo ir dėl kurių ujo, ir džinsai „kliošai“, ir margaspalvės palaidinės, ir tranki muzika, nuo kurios svaigo galva, norėjosi rėkt, mosikuoti rankomis ir plevėsuoti, ir siausti, nes tai buvo laisvė! Svaiginantis laisvės nelaisvame pasaulyje pojūtis – kas kitas, jei ne mes, tai gali dabar suprasti ir apsakyti?

Ir dabar, kai susenusių hipių karta brutaliais spyriais genama lauk iš aktyvaus gyvenimo į visuomenės užribį ir prie konteinerių, jų gyvybingumas ir laisvė vėl paradoksaliai atgimsta toje pat senoje roko muzikoje. Tie trankūs garsai vėl skamba pasauliui apie hipių gyvybingumą, gyvasties įprasminimą, gyvenimo sparnus. Tokie tad jausmai ir mintys jaukė sielą ir galvą tūlam žiūrovui, stebint, kaip Folklandų karo veteranų roko grupė, buvę priešai, kartu darniai šūkavo finalinę spektaklio dainą „Ar tu matei karą“. Galbūt nematėme tikro karo, bet irgi išgyvenome savo folklandus ir tebekariaujame kiekvienas savo „vieno žmogaus karą“. Kovojame, kad išliktume žmonėmis ir kad perduotume unikalią žmonių, kuriuos perkirto pusiau dvi epochos – bet nesunaikino! – patirtį. Kad kitoms, po mūsų eisiančioms kartoms būsimo gyvenimo plynė nebūtų „minų laukas“, o paranki kaip aiškus būsimo gyvenimo žemėlapis. Štai taip vienas žiūrovas suvokė spektaklį „Minų laukas“, bet, aišku, toli gražu ne visi...

O praktinė mano išvada būtų tokia: vaidinti save teatre, pasirodo, galima, bet tik išpildžius tokius reikalavimus: a) vaidintojas privalo nebūti profesionalus aktorius; b) vaidinimo istorija privalo būti dokumentinė; c) vaidinimo žanras privalo būti tam tikra procedūra – gydymas arba terapija, arba psichodrama – kaip anoniminių alkoholikų klube: „Sveiki, esu Jonas ir esu alkoholikas...“


Mantra Nr. 5: „Tarp literatūros žinovų Vakaruose gyvuoja nuomonė, kad rusai pernelyg rimtai vertina savo pačių literatūrą. Panašiai ir lietuviai, regis, pernelyg rimtai vertina savo profesinį teatro meną. Kiekvienas spektaklis čia tarsi privalo patenkinti mūsų publikos nežabotus reikalavimus: papasakoti ir apie žemę, ir apie dangų, ir apie meilę, ir apie Tėvynę, pakylėti sielą iki padangės ir nusviesti ją į juodžiausias gelmes... Ir visi jauni režisieriai čia tarsi a priori įsipareigoję tapti naujais nekrošiais, tuminais, koršunovais... Nors teat­ras tėra tik teatras, t. y. tik dar viena meninės kūrybos rūšis, kuri dabar pagal visuomenės prioritetus tolygiai sliuogia link pakraščių, kažkur į tarpą tarp grafičių ir vaizdo klipų industrijos... Gal neverta iš mūsų to naujojo teatro tikėtis pernelyg daug?“ (Iš pokalbio su Vaidu Jauniškiu, prieš aštuonetą metų vykusio sostinės užeigoje „Aula“.)

Kitas festivalio „Sirenos“ užsienio programos smūginis reginys buvo grupės „Gob Squad“ iš JK ir Vokietijos kūrinys „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“.

 

„Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Tai irgi savotiška terapijos procedūra atlikėjams, suskirstytiems scenoje į du „frontus“ po tris. Trejetas jaunų aktorių – Eimantas Antulis, Jurgita Maskoliūnaitė ir Morta Narkauskaitė – supriešinti su mūsų scenos veteranais – Ramučiu Rimeikiu, Vladimiru Serovu ir operos soliste Vida Vaičiulyte-Valuckiene.

Iš didžiulės vos ne 20 asmenų kūrybinės grupės scenoje buvo trys: lietuvius atlikėjus moderavo, jais manipuliavo, juos kamantinėjo dvi pusamžės moterys Sara ir Tatjana ir dar vienas žvitrus neaukštas vyrukas niūriu samdomo žudiko ar menininko veidu.

Spektaklio tema paimta iš Oscaro Wilde’o romano „Doriano Grėjaus portretas“. Scenoje – butaforijos, išraiškos priemonių, triukų ir technikos džiunglės: netikros gėlės, puokštės ir vainikai, paveikslų rėmai, judančios platformos, spindintys ir permatomi veid­rodžiai, akinanti šviesa. Nuolatinis srautas mikrofonizuoto psichoterapinio teksto, vaizdo projekcijos, manipuliacijos, triukai, veidrodžių ir platformų sukimasis, kūną deformuojantys kostiumai, spalvoti perukai, hipnotizuojanti muzika. Visa tai šio vyksmo dalyviams sukuria siautulingą holivudiško sapno atmosferą, kur jaunystei bandoma įteigti, kad ji trapi ir laikina, o senatvei – kad ji prasminga ir palaiminga. Vyksmą efektingai vainikuoja balzakiško amžiaus ir rubensiškų formų gėlininkės Tatjanos nuogybės demonstravimas ir jos pačios pasimėgavimas tuo aktu. Štai toks psichoterapijos seansas reginio dalyviams publikos akivaizdoje įvyko šiame spektaklyje. Tačiau, norint mūsų publikos ir visuomenės gerontofobinę nuostatą – senatvė yra antijaunystė, o jaunystė yra antisenatvė – nugalėti, reikia ne tokių psichoterapinių procedūrų, o kažin ko kardinalesnio...

Manau, iš festivalio „Sirenos“ nereikėtų laukti ar iš rengėjų reikalauti: a) pateikti pasaulio teatro meno ryškiausius pavyzdžių, b) parodyti geriausius pasiekimus ir naujausias tendencijas, c) žiūrovų sielas pakelti į aukštumas ir nugramzdinti į gelmes, d) suteikti po­stūmius mūsų teatriniam procesui ir jaunimui – tam nėra jokių prielaidų ir jau nebe tie laikai. „Sirenos“ tiesiog demonstruoja tokių festivalių organizavimo meną, rodo jo vietą tarptautinių teatrinių festivalių versle. Jau seniai panašiuose renginiuose regime ne tendencijas, o specifiškus festivalinius spektaklius, migruojančius festivalių orbitomis ir dažniausiai neformuojančius jokių reiškinių ar krypčių. Tad tokie kuklūs reginiai, kaip vaikų lietuvaičių nepretenzinga tekstų skanduotė „Naktis seka dieną“ (kūrėjai – grupė „Force Entertainment“ iš JK), prievartos prieš moteris Mumbajuje atspindys indės aktorės Malikos Tanejos avantiūristiškame monologe „Būk atsargi“ ir palestiniečio Amero Hlehelio nepriekaištingas skaitovinis solo „Taha. Poeto gyvenimas“ – yra kuklių biudžetų festivalių realijos.

Po „Sirenų“ lieka įspūdis, kad debiutavusi festivalio direktorė Kristina Savickienė ir jos komanda (Agnė Pulokaitė, Kristina Steiblytė ir visos kitos damos) iš renginio riboto biudžeto išspaudė daugiau, nei galima buvo tikėtis. Festivalis suteikė ir ryškių įspūdžių, ir peno apmąstymams. Informatyvus ir turiningas festivalio bukletas. Ambicingai deklaruotas festivalio devizas „Ryšio klaida“ („Missing Connection“) tą prarastą ryšį tarp teatro meno pasaulio komponentų konstatavo, bet tikrai neatstatė, nes ir neketino to daryti. Užtat jis suteikė progą išvysti (tiems, kam rūpi), kaip iš tiesų nepažįstame tų, ką manome pažįstantys. Ir koks parankus vienas kito pažinimo instrumentas yra ne formalūs „dialogai“, o paprastas interviu.

Svarbiausia, kad festivalis „Sirenos“ gyvuotų ir toliau.

 

Draugai