Jūratė Visockaitė. „Онегин, я скрывать не стану...“

Jūratė Visockaitė

Premjeriniai „Eugenijaus Onegino“ spektakliai LNOBT buvo pavasariniai, gegužiniai, o dabar prasidėjo rudeniniai, ir šio kūrinio depresinė, nuvytusio pasaulio spalva lyg ir labiau derinasi prie mūsų aplinkos ir būsenos. Derintųsi, jei būtų konceptualiai brandi, o ne režisieriaus demonstratyviai išlaužta iš piršto. Matytame spektaklyje (spalio 18 d.) mano ausims ir akims „pirmuoju smuiku“ griežė choras ir scenos bei kostiumų dailininkai. Visi kiti, įskaitant Čaikovskį ir Puškiną, liko antrame plane.

Tą pamoką, kad dabartinėje operoje neberasi adekvačių originalui vietos ir laiko, žiūrovas jau išmoko. Puiku, naujame erdvėlaikyje ir mums bus daugiau kabliukų, klaustukų, per pertraukas vaikščiodami ratu džiugiai spręsime, kas kur ir kodėl. (Esu tikra, jau greitai greitai išsiilgę prašysime, kad kas nors operą restauruotų, įstatytų į senus išraitytus rėmus, primintų, kaip tas daiktas atrodė anksčiau...). „Onegino“ režisierius, Maskvos žvaigždutė V. Barchatovas (g. 1984), pareiškęs, kad Čaikovskis iš tiesų sukūrė visai ką kita nei Puškinas (Čaikovskis kadaise liudijo priešingai), todėl jo naujoviški čaikovskiško dramatizmo „paveikslai“ yra teisėti.

Operos „Eugenijus Oneginas“ scenos. Martyno Aleksos nuotraukos

Taigi – prieplauka su valtimis ir veranda provincijoje yra tas Puškino Tatjanos ir Olgos Larinų dvarelis, o miesto stoties peronas yra anas pokylis sostinėje, kuriame Tatjana po keliolikos metų vėl susitinka su Oneginu. (Plg. bohemiečių „Oneginas“: tarybinė komunalkė ir  niujorkietiška galerija). Prie nykios verandos durų vis dėlto aptinkame stalą su drožinėtomis kojelėmis ir lenktų atkalčių kėdes iš XIX amžiaus, bet centrinė ir paveikiausia scenovaizdyje (Z. Margolino) yra medinė nuokalnė, nuo kurios ant rogių į užkulisius šauniai pavyksta nučiuožti vos ne trečdaliui choro ir nuo kurios Oneginas ne vienas dvikovoje, o drauge su liaudimi-choru nustumia Lenskį. Oneginui aiškinantis su Tatjana, koks jis netinkamas šeimai vyras, ant šito kalniuko mergužėlės ir moterys po maudynių ilgais, deja, nepermatomais marškiniais džiovinasi, kaip žąsys purenasi plunksneles, net negali susikaupti ties svarbia arija.

Tik vienai Olgai, sveiko proto merginai, leidžiama apsirengti spalvingai (bet pabrėžtinai neskoningai). Visų kitų moterų dalia – pilkuma, atslenkanti kaip lemtis nuo pilkais kostiumais dėvinčių vyrų. Tai daroma taip prikišamai, kad imi įtarti, ar tik režisierius, aiškindamas mums Čaikovskį, nebando prisikasti iki kompozitoriaus homoseksualumo. Visi vyrai (įskaitant klounišką Trikė (R. Karpį) moteriškais rūbais) yra pilkaskverniai ir neįgalūs moterų atžvilgiu. Kažkaip kasdieniškai smulkiai įsimylėjęs Lenskis (E. Seilius) įknibęs į savo knygeles. Pernelyg stotingas ir nedendiškas Oneginas (D. Stumbras) pasitenkina nuosavame šaltame nejudančiame vidiniame pasaulyje. Tenka nekantriai laukti Gremino (E. Dauskurdžio), iš kurio ir sulaukiame netašytų generoliškų, ne saloniškų, o peroniškų manierų. Operoje, kurioje mažai vietos vaidybai, kiekvienas judesėlis pasididina dešimtis kartų, todėl reikia būti labai atsargiam. Visus būtus nebūtus išoriškus piešinius, žinoma, turėtų kompensuoti vaizdinga balsinė raiška. Už gražų balsą juk viską atleisi.

Operos „Eugenijus Oneginas“ scenos. Martyno Aleksos nuotraukos

Kaip paprastai, be specialaus muzikinio išsilavinimo klausytojai, ypatingą pakylėjimą suteikė tik finalinė Tatjanos (S. Janušaitės) ir Onegino išsiskyrimo scena. Jinai tapo ir operos kulminacija, ir savotiška kompensacija už nužemintų, niveliuotų, pritildytų herojų santūrius atsivėrimus. Sėdint ne parteryje, o ložėje (gal ta visų peikiama teatro akustika?) pritildytai pilkai skambėjo ir orkestras (dirigentas R. Šervenikas). Prieš metus klausantis „Onegino“ Kongresų rūmuose (dirigentas G. Rinkevičius) Čaikovskis nuo tų pirmųjų įtampą ir aistrą žadančių, į kaulus įsismelkiančių uvertiūros taktų skambėjo visai kitaip.

Choro vaidmuo ir jo kūryba, atskirai imant, žinoma, verta pagyrimų. Choras kinematografiškai įvairiaplanis, suinteresuotai dirbantis. Net jo dalyvavimas Lenskio mirtyje (tokie štai buvo visuomenės papročiai, įstūmę į dvikovą) pats savaime yra įdomus sprendimas. Tačiau kodėl ta liaudis praktiškai neišnyksta – ir kaime, ir mieste spaudžia, diktuoja herojų jausmams, kurie yra labai individualūs? Herojai negauna vietos savo tête-à-tête iki pat finalo. Režisieriui norisi parodyti, kaip jis moka suvaldyti mases, nors daug sunkiau ir atsakingiau scenoje valdyti vieną žmogų, nepamesti jo scenos tyruose.

Vėlgi vedant paralelę su kitoje gatvės pusėje vaidinamu „Oneginu“ (rež. D. Ibel­hauptaitė), kurio įspūdingoje reklamoje vyras grindiniu tempė virve apjuostą apnuogintą širdį, o scenoje ji buvo toliau nuoginama ir draskoma, LNOBT „Onegine“ ta širdis išvis eliminuojama.

Režisierius Barchatovas įstrigęs dar to meilės nesubrandinto, pirmykščio Onegino stadijoje, jis daugiau rūpinasi savo gražiais nagais ir įvaizdžiu nei jausmais. Toks Oneginas niekada ir neįsimylės Tatjanos. Nebent tai ir buvo norėta kvailai ir patyliukais išplepėti orientuojantis į Čaikovskio asmeninį gyvenimą.