Sausio 27 d. Turbūt visi, kas pasakos ir rašys apie naują O. Koršunovo spektaklį „Jelizaveta Bam", pradės nuo „raudonų žmogeliukų", pasitinkančių kiekvieną žiūrovą LNDT fojė ir tikrai gąsdinančiai, nebyliai lydinčių jį per pirmąjį neoficialų spektaklio „veiksmą": rūbinė-baseinėlis-minkštasuoliai-užkulisiai... Norėdama išsiskirti, savąjį spektaklio atpasakojimą mėginu pradėti nuo pabaigos: jau po visko išėjus iš teatro, lauke, ant grindinio, maždaug po tomis trimis mūzomis, kaip kartais ir anksčiau atsitikdavo, klūpojo jaunas treninginis ubagas à la Repšys ir rodė savo OKT. Štai, Oskarai, prašom, tau ir trečias „veiksmas" už dyką, nė kurti nereikėjo.

Pagrindinis spektaklio veiksmas (deja, jau reikia išduoti) vyksta po scena, tarp agregatų, kurie suka, iškelia ir nuleidžia (ant)sceninę kūrybą, ir yra tarsi spektaklio-režisieriaus-aktoriaus-dailininko darbo „blogoji pusė" su visais mazgeliais. O Koršunovas yra (po)sceninės erdvės Kolumbas Lietuvoje. Požemio neregėta žemė – tokia įdomi, kad apie tą „J. Bam" ir D. Charmsą galima būtų ir visai nerašyti, tik pasinaudojus OK metodu, leistis į savuosius, privačius kritiko išgyvenimus tenai. Ooo, jėga, viduriai, strypas, karuselė, aštuoni su puse, Einsteinas ir Miunhauzenas...

Betgi visai ir nemanau peikti režisieriaus – noriu pasakyti, kad po kelių dešimtmečių titaniško darbo teatre jis tikrai nusipelnė tokio spektaklio-pjedestalo sau pačiam.

Šitą spektaklį iš pradžių mėginau suprasti kaip konkretaus oberiuto D. Charm­so (1905–1942) nepasenusį manifestinį veikalą, vėliau – kaip aktualią publicistiką su nuorodomis į Ukrainą ir Prancūziją, bet galiausiai nusistovėjo nuomonė, kad spektaklis yra apie teatrą ir meną, kad prieš mane – gyvas ir grynas, estetiškas ir amoralus Doriano Grėjaus portretas, kuris laikui bėgant, žinoma, kis.

„Portreto" veikėjai, kuriuos vaidina Oskarui kūnu ir siela atsidavę aktoriai M. Repšys, M. Nedzinskas, A. Sakalauskas, R. Bilinskas, vėlgi tampa atskirais mažais „portretais", virtuoziškai atgaminančiais save ir pamažu kintančiais. Studentė aktorė G. Petrovskytė-Jelizaveta Bam (būsimoji Lolita arba Alisa) tarp jų yra vienintelis dar tik besi­skleidžiantis narcizas tuščiomis akimis, kurios, matyt, ateity irgi bus užpildytos. Lietuvių „realaus meno susivienijimo" („Объединение Реального Искусства") siekiais, geismais ir nuodais.

Grįžtu atgal į jaunystę, noriu ne aptarnauti, o kurti savo tikrovę, tyro meno erdvę! – pareiškė Koršunovas premjeros išvakarėse. Kadangi tyrų (švarių) produktų nei buityje, nei būtyje dabar nerasi (na, nebent E. Nekrošius juos dar aptinka), tai, matyt, maištingasis OKT tikrai suks savo laikrodžio rodyklę atgal ir mes dar ne kartą išgirsime aną žavingąjį bilinskišką: „Która godzina, panie?!"

Asmeniškai aš labai džiaugsiuos eidama į tokį absurdo teatrą, nes jame atsisėdęs ant kėdės privalai pradėti kurti ir pats – kitaip liksi kvailio vietoje. Taigi OKT imasi svarbios edukacinės funkcijos, neleisiančios lietuviams sumarazmėti.

* * *

Sausio 29 d. Vilniaus teatras „Lėlė", neseniai parodęs R. Kazlo „Ne pagal šio pasaulio madą" ir G. Radvilavičiūtės „Smėlio žmogų", labai nudžiugino ir mus, suaugusiuosius, kaip nuolat džiugina prisijaukintus vaikus (kurie iš bet kokio, net ir netalentingo spektaklio išsilukštena aukso grūdą, nes patys dar yra talentingi).

Mano galva, lėlių teatrai šiais neomoderno laikais (ar kaip mes juos susitarsim vadinti?) turėtų imti ir išgyventi renesansą, kaip jį jau gal dešimt metų išgyvena išdidintais jausmais grindžiama opera.

Lėlių teatrai ir jų mažos scenos (mielai priims ir pradedantį, ir kitos pakraipos režisierių), įvairiaplaukės lėlės (kurios tyliai triumfuoja, palaidojusios psichologinį aktorių teatrą, ir laukia savo valandos), begalinės ir beribės technologijos (kurioms praktiškai reikia tik pinigų ir, žinoma, atrankos), man atrodo, dabar yra tas ledkalnis, kuris tuoj tuoj iškils...

Deja, deja. Po kančių valandos naujame Vilniaus „Lėlės" spektaklyje –­­ Agniaus Jankevičiaus „Maršrute" –­ tas mano fantazijos aisbergas beviltiškai nugrimzdo – drauge su žodžiu Artūras, aktorių kirčiuojamu pirmajame skiemenyje, bei visu kitu pasibaisėtinos kokybės tekstu, kuris režisieriaus ir scenarijaus autoriaus yra pavadintas „dekadentišku koliažu apie vieną Padarą".

Šitas neetiškas personažo ar objekto įvardijimas jau prieš spektaklį sukėlė įtarimą. Nevalia manipuliuoti tokiais žodžiais – netgi jei sumanei kritikuoti nekenčiamą valdžią, o tiksliau, nežinia jau kaip stipriai nekenčiamą merą A. Zuoką (tyčia dabar balsuosiu už jį!). Bumerangas gali kaukštelti ir tau pačiam, vargšeliui.

Tolesnės susmulkintai sekamos istorijos apie nuskustą Gedimino kalną, kiniškas prospekto trinkeles, maršrutinius taksi ir tokį pat vargšą Stasį, kaip to norėjo Jankevičius, nedirgina nė per nago juodymą. „Negroja" nei dekadanso, nei juodojo humoro, nei lo-fi. Pas­tarąjį „žemos kokybės" stilių juk irgi reikia padaryti – dargi 9 kartus atmatavus ir tik tada atkirpus. Jį, beje, neretai gali aptikti moksleivių mėgėjų teatre, nes jaunas kraujas ten daro savo. O čia „primityvumas" toks, kad nei verkti, nei juoktis, dirbtinis, tiesiog užgulantis ausis monotoniška žodžių kruša. „Marš­ruto" bulviagalviams toli iki „Simpsonų" viduriniosios klasės herojų. Gaila prievartaujamų aktorių.

Medaus šaukštas šitoje deguto statinėje yra kaip visad intelektuali Lauros Luišaitytės scenografija.

* * *

Sausio 30 d. Jaunoji Olga Lapina, senų kvapų perpildytame Rusų dramos teatre užsirekomendavusi šviežia „Stebuklingąja kreidele", vėl rizikuoja ir rodo muzikinį spektaklį, savotišką vokalinę-draminę poemą „Rusiškas sąsiuvinis". Režisierė būtent dabar, kai Rusija siejama tik su agresija, renkasi „muzikos Jeseninu" vadinamo kompozitoriaus Valerijaus Gavrilino (1939–1999) kūrybą. Šitaip tarsi įrodo, kad yra ir kitokia Rusija.

Gavrilino estetizuotos liaudies dainos man tapo dideliu atradimu. Lapina, sudėdama jas į atskiras noveles, atsargiai suvaidindama, palydėdama į viešumą, tų dainų neužstoja. Sudėtingas kūrinys vienam mecosopranui ir fortepijonui (groja Alisa Gaižauskaitė) išdalytas keturiolikai teatro aktorių, kurios, žinoma, ne visos gali dainuoti gerai, tačiau visos balsą mėgina kompensuoti emocija, ir išlošia. Tiesiog atsuka dainą kita puse, taip, kaip ji buvo ar būtų su „rusiška siela" atliekama rusų provincijoje.

Kiek vangiai, naiviai mistiškai nuskamba įžanga – ilgų kasų metafora per ilga, demonstratyvi. Menine kulminacija tampa sodri, dinamiška pirties novelė, kurios ir vienos užtektų jau pasisekusiam spektakliui ar trumpo metro filmui. Gal režisierė ir galėjo pagal dainų turinį lipdyti daugiau „paklausių" scenų, tačiau ji nenori pataikauti publikai, be to, atrodo, ir pati kompozitoriaus sutaurinta muzika to neleidžia padaryti. Ir stipresnių balsų aktorės savaime išeina į priekį – muzika jas padaro svarbesnes. Scenografė R. Valčik ir šviesų dailininkas E. Sabaliauskas išskiria šiltas spalvas –­ matome netvirtai apsaugančią lentų tvorą ir gilių auksinių spalvų pluoštus, plaukų aureoles virš visų, jaunų ir senų, moterų galvų: „Мой друг уехал далеко, на сердце рана глубока. / Да ой, да как мне быть, девочки?"

Seni simboliai – „rusiškas sąsiuvinis", „rusiška siela" – šį sykį apsieina be vyrų (tik milinės siūbuoja). Taip ir turėjo atsitikti.